Vilniaus legendos. Gedimino sapnas
kovas 23, 2009 1:46 pm Proza1. Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, aš pasiklydau Eurozonoje… Pametęs kryptį ir krepšį, sukau ratus tarp holdingų, bildingų…
Staiga žiū – ant kelmo tupi mergaitė raudona kepuraite su baltais taškeliais.
- Tekėk už manęs, geroji mergele, – prašiau.
- Tu toks mielas! – sušuko ta. – Bet nieko neišmanai apie politiką ir ekonomiką. Nesutaps charakteriai!
Supratau, kad tai Eurogrybaitė. Šiek tiek nusigandau, bet atsakiau griežtai:
- Apie tuos dalykus galėsi darbo metu su komisarais plepėt. Aštuonių valandų tam per akis. O į namus man politikos tai netempsi! Ten virsi ir skalbsi. O laisvalaikiu žiūrėsim televizijos laidas apie žvėrelius.
- Reiks žinias žiūrėt! – šūkaliojo. – Turėt supratimą, kas vyksta Lietuvoj ir pasaulyj…
- Kad nieko nevyksta, – raminau. – Tas pats per tą patį.
- Įsiklausyt į žmonių lūkesčius… – varė savo ji.
- Žmonės nori gyventi geriau. Čia niekad nebus nieko naujo. Sykį išgirdęs gali išjungt garsą visai kadencijai.
- Apie kryzę galvot…
- Jei neskaniai išvirsi, paimsiu diržą ir parodysiu tau kelią į Kryzių centrą, – paaiškinau. – Pastudijuosi ten savaitėlę ir pramoksi manierų. Aš manau, šeimyninę kryzę kiekviena moteris gali įveikti šiltu žodžiu ir skaniu valgiu. O kai šeimoj bus gerai, ir pasaulis pagerės.
Bet Eurogrybaitė vis dar dvejojo.
- Girdėjau, Lietuvos žmonės nori mane Prezidente išrinkt…
- Puiku! – sušukau. – Bet pietūs – kasdien. Ir jokių pašildytų vakarykščių. Jei bus tvarka nuosavoj virtuvėj, bus ir visoj valstybėj.
Ji nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, pasukaliojo prieš šviesą.
- Turėsi lydėt Prezidentę į susitikimus su pasaulio galingaisiais. Ar sugebėsi padoriai apsieit?
Čia aš kad stryktelsiu, kad imsiu kojelėm trypt.
- Tavo galingieji mūsų gražų pasaulį tik į atmatų duobę nustumt tepagalėjo. Su tokiais aš neturiu apie ką šnekėt.
Tokių ir nepaveiksi kalbom. Į snukį jiems!..
- Netekėsiu, kad šitaip…
Paėjęs į kertę keturiais po penkiasdešimt sustiprinau dvasią. Aprimęs kalbėjau:
- Viskas bus gerai. Aš bendrausiu tik su galingųjų antrosiom pusėm. O tarp anų, mačiau per teliką, irgi galingų yr… O kiek tokioms naudos iš nusipolitikavusių vyrelių. Aš gi paimsiu gitarą…
Sunkus skraidantis objektas kad prašvilps man pro smegenis…
- Bet nenoriu aš niekur keliaut! – sušukau. – Pirmajam Lietuvos ponui ir Lietuvoj plačiausios galimybės… O tavo vizitams įsitaisysim šeimos draugą.
Eurogrybaitė pagalvojusi pritarė: taip galėtų būt. Bet siūlė sudaryt vedybų sutartį. Atseit nebūtų teisinga, jei skyrybų atveju dalintumės Lietuvą perpus.
Sutarėm, kad man atiteks Žemaitija, Vilniaus kraštas ir istorinės jotvingių žemės į rytus nuo geležinkelio.
Gal ir per daug nusileidau. Bet kur mūsų neprapuola…
2.
Kad ir labai drovėjaus to prašyt, bet neištvėriau.
- Kol būsim kartu… Juk leisi man retkarčiais Lietuvą pavaldyt?
Eurogrybaitė purtė galvą.
- Reikia įgaliojimus turėt.
- Brūkštelsi tą įgaliojimą…
- Dar nutiks kas nors! Nuvairuosi kur į šalį ir išnyks Lietuva iš pasaulio žemėlapio kokiam pusšimčiui metelių…
- Kas ten nutiks, – mojau ranka. – Tėvynė mūsų po techninės apžiūros. Lankėsi gi čia ekspertai…
Ji nesileido į kalbas: ne, ir kvit.
- Nors po darbo, – zirziau. – Ar poilsio dienom.
Eurogrybaitė pasodino mane prie televizoriaus ir atnešė alaus.
Bet kai išgėriau, tai dar labiau valdyt panūdau.
- Ar Lietuva eina į abu galus? – teiravaus.
- Aišku, į abu.
- O dabar?
- Į užpakalį.
Pradžiugęs tryniau rankas.
- Į užpakalį tai aš tikrai mokėčiau pavairuot.
Bet Eurogrybaitė aiškino, kad tam irgi reikia išmanymo, visokių kliūčių esą.
- O dėl ko negalėtume į priekį varyt? – klausiau.
- Kamščiai… Kelias prastas…
- Bet juk Lietuva toks kompaktiškas modelis! – gyniau garbę. – Tik duok gazo ir manevruok sportiniu stiliumi tarp tokių griozdų kaip Rusija… Žiūrėk, dar aplenktume ir purvais aptėkštume.
- Kad mūsų modelis be tolimųjų šviesų. Aplenkę nebematytume, kur važiuot.
- Vadinas, amžinai paskui kitus… O stabdžiai? Tie bent jau yr?
Stabdžiai esą net labai geri. Tik dažnai užsikerta.
O dar ji man išaiškino, kad Lietuva – nei universalas, nei talpus šeimyninis modelis, todėl čia niekad nebus patogu lepiems inteligentams, ligotiems ar senyvo amžiaus keleiviams.
- Tai modelis, pritaikytas smagiai savų vaikinų kompanijai. Palėkt paūžt kur netoli…
- Tokie ir pridirba…
- Kitokie nė vairuot nenori…
Taip pašnekėjus man prapuolė ūpas sėst prie vairo. Galiu ir šalikelėj pastovėt…
3.
Eurogrybaitė man pasakojo apie Lietuvos reikalus, o aš jai – apie Lietuvos žmonių problemas, mat viskas čia jai buvo nauja ir įdomu.
- Ar tiesa, kad streikuoja laiku negaunantys algos krepšininkai? – teiravosi. – Ar tiesa, kad žmonės raginami aukoti vargstantiems krepšininkams?
- Visa tai yra tiesa, – patvirtinau.
- O ar tiesa, kad kai kurie krepšininkai gauna milijonus? Už ką jiems tiek moka?
- Už meistriškumą.
- Kiekvienoj profesijoj yra meistrų! – prieštaravo. – Dar didesnių. Krepšininkai žaidžia penki prieš penkis, a ne? O pedagogai grumiasi – vienas prieš trisdešimt. Ir kartais net laimi! O kur milijonai?
Aš tik rankom skėsčiojau.
- Manau, godžius krepšininkus reikia nedelsiant šalinti iš krepšinio, – sakė Eurogrybaitė. – Tegu jie kreipiasi į Darbo biržą ir gyvena iš pašalpos. O į aikštelę išbėga tie, kurie nūnai už vartų.
- Aš tai išbėgčiau ir už tūkstantį, – prisipažinau.
- Tu neįdėtum į krepšį iš viršaus.
- Pasistatyčiau kopėtėles ir įdėčiau, – patikinau. – Juk tai tik žaidimas, kuris turi būt įdomus. O argi žmonėms nebus įdomu žiūrėt, kaip aš ir panašūs meistrai vietoj užtvaros stato kopėtėles, o varžovai stengiasi jas nugriaut?
Eurogrybaitė pritarė: tai tikrai įdomu.
- Aišku, po sėkmingo sezono ir aš išpuikčiau, imčiau pinigo gvieštis, – prisipažinau. – Tada ir mane reiktų šalint. Bet ateis nauji talentai – iš mokyklų, bibliotekų… O kas iš Darbo biržos, tie ir už minimalią algą sutiks žaist.
Sutarėm, kad krepšinis bus išgelbėtas.
4.
Kitąsyk kalbėjom apie Lietuvos gamtą. Eurogrybaitė smalsavo:
- Ar tiesa, kad antstolis gali užpulti žmogų ir sudraskyti jį į gabalus?
- Taip yra, – patvirtinau.
- Tai nežmoniška!
- Antstolis nėra žmogus. Jis – pareigūnas.
- O teisėjas? – vėl klausė Eurogrybaitė. – Ar jis baisesnis už antstolį?
- Visi pareigūnai priklauso plėšrūnų šeimai. Visi žmogaus priešai.
Eurogrybaitė krūpčiojo, bet vis tiek klausinėjo:
- O kuris pats baisiausias?
- Baisiausi yra smulkūs, maždaug žmogaus dydžio pareigūnai, – aiškinau. – Tie žūtbūt nori įrodyti, kad nėra žmonės, todėl itin piktai kanda. O va kuo pareigūnas stambesnis, tuo mažiau jis pavojingas žmogui. Patiems stambiausiems žmogus nė nerūpi. Į žmogų toks nė dantų neprašieptų – nusigręžtų ir snaustų sau.
- O jei akmenį mestum ar lazda pakrapštytum?
- Tik susirauktų ir urgzdamas nudūlintų kur į tamsią irštvą.
- Tai gal jie net ne žmogiena minta?
- Yra žinoma tik tiek, kad gyvo žmogaus patys nedrasko. Tai smulkiųjų darbas.
- Vadinas, į ministerijų, savivaldybių džiungles, kur gausiai veisiasi ta rūšis…
- Tik kvailys gali plikom rankom žengt, – patvirtinau. – O protingas kiekvienoj kišenėj turės būtinosios ginties paketą. Tik ir tai ne visuomet padeda. Senas, tingus pareigūnas, gavęs iš paketo, apsilaižys ir paeis į šalį. Bet jauni pareigūnai mėgsta žaist – stumdo žmogų kits kitam, tąso į visas puses, o paskui paleidžia leisgyvį… Šitaip jie mokosi džiunglių įstatymų.
- O aš girdėjau, – užsisvajojo Eurogrybaitė, – yra moterų, kurios laiko antstolius palaidus savo butuose, o kartais net leidžia jiems ant lovos užšokt…
Man aptemo galvoj ir aš nuvirtau nuo kėdės.
5.
Kaip būsimą pirmąjį šalies poną stambūs verslininkai ėmė kviestis mane į rūmus. Už pasirodymus ėmiau tik po šimtą litų, nes nieko ten ir neveikiau – pasėdėdavau prie stalo ir pavalgęs, pagėręs išeidavau vemdamas sraigėm.
Tiesa, kiti, įtardami, kad būtent aš valdysiu valstybę, lindo su kvailais klausimais:
- Ką jūs manote apie įstatymų leidybą?
- Aš manau, kas tvirtai laikosi ant kojų, tam nėra reikalo laikytis įstatymo.
- O kokia bus Lietuvos užsienio politika?
- Atsikniskit! – rėkiau. – Bene tai nuo Lietuvos priklauso!
Daugelis domėjosi, ar būsimoji Prezidentė juodaodė, ir gerokai nusivildavo, išgirdę, kad ne.
Tas dalykas ir man kėlė rūpesčių, dariau Eurogrybaitei tam tikras užuominas, bet ji griežtai atsisakė prieš rinkimus pakeist spalvą.
- Baltieji irgi dar turi perspektyvų.
- Tik ne pas mus, – sakiau.
Bet Eurogrybaitė buvo atitrūkusi nuo Lietuvos. Įtariau, kad būtent todėl ir sulaukė siūlymų vairuot.
Suprasdamas situaciją, nepriekaištavau ir vietoj jos pats išeidavau susitikt su rinkėjais. Nuo Tauro kalno raminau žmones:
- Kiekvienas nori būti laimingas, bet laimės Lietuvoj nėra tiek daug, kad visiems pakaktų. Todėl bus geriau, jei bent saujelė išrinktųjų gyvens tikrai laimingai, nei kad visi Lietuvos žmonės – drungnai puslaimingiai.
Yra niekšų, kurie tvirtina, esą dabar jau taip blogai, kad blogiau būt nebegali. Mieli Lietuvos žmonės! Nepraraskim vilties. Tikrai gali.
Pavargęs grįžtu namo, tik čia ramybės nebėr. Nors rinkimai dar toli, bet po namus jau zuja įvairaus plauko valstybininkai, tarp kurių įžūlumu visus lenkia nuodinga, nenaudinga jų rūšis – pilkieji kardinolai. Neapsikentęs stveriu šluotą ir išgrūdu pro duris. Bet tie šnypšdami lenda atgal pro kaminą, šiepia dantis…
Pabudau visas drebėdamas ir išėjau pas žynį Lizdeiką, kuris gyveno medyje, mat antstoliai buvo atėmę jo butą. Kai papasakojau, ką sapne regėjęs, senis specialiais pratimais ilgai gaudė transą, o pagavęs taip bylojo:
- Vilniaus mieste prie Neries upės bus pastatytas suriestas surūdijęs vamzdis…
- Jau pastatytas, – numojau ranka.
Paraudęs žynys kad riktels:
- Tai ko lauki? Eik sau!
Nueinu prie to vamzdžio, iš vieno, iš kito galo bandau įlįst…
Tikiu, kad vamzdžio gale išvysiu šviesą, todėl baigiu…
Sandman^KFMF :
Data: kovas 24, 2009 @ 12:28 am
Pralinksmino pirmadienio vakarą.
Eurogrybaitė, nuodinga, nenaudinga rūšis – pilkieji kardinolai, stumdo žmogų kits kitam, tąso į visas puses, o paskui paleidžia leisgyvį – viskas taip pažįstamą. Tik ne taip rimtai kaip per TV žinias.
d2 :
Data: kovas 24, 2009 @ 4:23 pm
puikus darbas! Erlickas meistriskai valdo zodi
bobute :
Data: kovas 26, 2009 @ 1:14 am
aha – prabudome is sapno ir dabar ziurime pro ta surudijusi vamzdi, kaip musu kraste vamzdec darosi.
ruvi :
Data: kovas 28, 2009 @ 8:40 pm
Nuostabu Ir pagaliau gavau paaiškinimą dėl to vamzdžio- stovėjau prie jo gal pusvalandį, stengdamasi jame įžvelgti kokias arkos užuominas . Pasirodo, tai ir yra vamzdis! Pro kurį galima pamatyti šviesą vamzdžio gale.. Ne taip žiūrėjau
O Eurogrybaite kažkodėl norisi tikėti- vietinių grybų jau neliko, sukirmijo..