Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

1. Jie dardėjo sunkvežimiu, prikrautu sprogmenų…

- Atsargiai – vaikai! – šūktelėjo Stribas.

- Vaikų aš nebijau, – atsakė Stribokas.

- O kūdikių?

- Atsilaikyčiau.

Toliau važiavo tylėdami, tik sprogmenys trinksėjo.

- Iš vikšrų išsirita peteliškės, o iš vaikų – politikai ir televizijos žvaigždės, – pagaliau prabilo Stribokas. – Todėl aš nemanau, kad vaikai vertingesni už vikšrus.

- Vaikai – mūsų praeitis, – atsiduso Stribas.

Buvo liūdna. Bet jie žinojo, kad visados gali būti dar liūdniau, todėl neliūdėjo.

- Yra tėvų, kurie myli vaikus, – tarė Stribas.

- Tai pedofilai, – atsakė Stribokas. – Tokius žiauriai baudžia.

- Vadinas, vaiką laikyti namuos – pavojinga?

- Apdairūs vyrai stengiasi kuo rečiau ten rodytis.

- Užtat gražiausi žodžiai, kuriuos galiu išgirsti iš savo pačios: „eik lauk!“ – prisipažino Stribas. – O kaip prastai nuteikia baran įsiveržusios riksmas: „marš namo!“

Abu susimąstė apie kasdienius, bet protu nesuvokiamus reiškinius.

- Jau greitai čia bus didelės permainos, – guodė Stribokas. – Papūsi į meilės testerį ir šis tiksliai parodys meilės promiles. Daugelyje darnių šeimų tiek vyras, tiek moteris pripučia maždaug po 0,8 promilės – tai silpnas apkvaišimo nuo meilės laipsnis, kuris bemaž netrukdo sutuoktiniams kartu nueiti ilgą gyvenimo kelią. O va sugyventiniai su mėlynėmis pripučia dvi, tris, su galvos skliauto lūžiais – net keturias. Todėl, prieš pradedant bendrą gyvenimą, būtina pūst. Jeigu bent vienas iš įsimylėjėlių pripūs daugiau nei 4 meilės promiles, vestuvės atšaukiamos, nes toks apkvaišimo laipsnis laikomas mirtinu.

- Bet jei ir tas nelaimingasai nori mylėt…

- Būk zoofilas.

- Tai gal netradicinė orientacija? – abejojo Stribas.

- Jei myli naminius gyvūnus – tradicinė. O jei laukinius ar egzotiškus, gal ir iškrypimas. Betgi tikrai ne toks bjaurus kaip medžioklė.

Stribas nukreipė svajingą žvilgsnį į girias, kur gūdžiuose takeliuose jam jau vaidenosi romantiški susitikimai…

- Deja, ir tai ne išeitis… – vos užmegztą svajonių giją nutraukė grubus Striboko bosas. – Juk Kūčių naktį ir šernas, prabilęs žmogaus balsu, gali pasiskųst…

Neteisingas pasaulis plėtėsi į visas šalis, bet žmogui ten jau nebuvo vietos.

2.

Atokvėpio valandą vyrai sėdėjo prie laužo, blizgino sprogmenis ir diskutavo apie reiškinius, susijusius su valstybės paslaptimis.

- Kas yra masturbacija? – paklausė Stribas.

- Tai ypatinga Lyčių karo taktika, – išaiškino Stribokas. – Tu gali sėkmingai atakuoti objektą, esantį bet kuriam pasaulio taške, ir net nebūsi patrauktas atsakomybėn už nusikaltimus žmonijai. Kodinis tokios operacijos pavadinimas – audra dykumoje. Bet kariai vadina dar poetiškiau: aš mylėjau tave, tau nežinant.

- Norėčiau tokių dalykų pramokt, – pasvajojo Stribas.

Bet buvo dar tik eilinis, tad vėl klausė:

- Mylėti ir miegoti… Ar tai skirtingi dalykai?

- Aišku, skirtingi. O kas tau rūp?

- Anądien grįžtu namo, žiūriu – ogi mano pačios įsitvėręs toks vyras kad parpia… Aišku, aš neilgai ten tarpdury stovėjau, bet man pasirodė, kad tas vyras – tai jūs…

- Moterys gyvena lovose, o vyrai medžiuose, – išaiškino Stribokas. – O kad lova iš medžio, tai vyrai kartais supainioja.

- O aš jau kažin ką pagalvojau… – susigėdęs juokėsi Stribas.

- O ką čia gali pagalvot? – juokėsi ir Stribokas. – Tu prisimink, gal net pats kada esi miegojęs su moterim…

Sumišęs Stribas tik skėsčiojo rankom.

- Jūs teisus, kapelione. Ką jau ten sugalvosi…

- Ginčuose gimsta tiesa, – nustatė Stribokas.

- Tai nesiginčykim, ir negims, – paprašė Stribas. – Naujagimiui tiek visko reik! Kam tos problemos…

- Gaila, kad kiti to nesupranta, – atsiduso Stribokas.

Vyrai susijuosė strėnas savaime užsiliepsnojančiais diržais, apsikamšė granatomis ir vėl sėdo į sunkvežimį.

3.

- Ar bankus irgi sprogdinsim? – ties Kryžkalniu klausė Stribas.

- Pirmiau išsprogdinsim pramogų pasaulius, – atsakė Stribokas. – Pasaulis turi būti vienas. Juolab kad ir tame nelabai mokam tvarkytis.

Nutilę važiavo į priekį. Maloniai mirksėjo budėjimo režimu įjungti detonatoriai, o kėbule raminančiai kliuksėjo buteliai su padegamuoju skysčiu.

- Aš netikiu, kad bankinykai sukėlė kryzę, – pravažiavus priekį, prabilo Stribas. – Bankinykai geri! Kai aš įeinu į banką, niekas ten negriebia už gerklės ir neguldo ant grindų… O kartais net pinigų duoda.

- Kam bankinykui tave guldyt ant kietų grindų, jei jis papratęs pūko pataluos vartytis? – šyptelėjo Stribokas. – Tai gal eitum su bankinyku ir į lovą? – klausė.

- Eičiau, – drąsiai atsakė Stribas.

- O jei anam tai būtų tik vienos nakties nuotykis?

- Vis tiek… – Stribas paraudęs nudelbė akis. – Aš noriu sūnaus.

Striboko širdin smigtelėjo nuodinga strėlė. Jis žinojo, kad visa, kas geriausia, priklauso bankinykams. Bet jei anie ir liekanas susigrobs?

Lyg atspėjęs jo mintį, Stribas tarė:

- Gyventi su bankinyku… Apie tai aš nė nesvajoju. Ir nemokėčiau! Man gana, kad bankinykas išnuomotų man filialą ir aplankytų bent sykį per savaitę. O ką jis po to veikia… Ne, aš nekelčiau scenų ir nereikalaučiau priedų. Yra kitos vertybės! Man ne tai svarbiausia, ar bankinykas – žmogus…

- Bet sūnui reikės tėvo.

- Taigi tu ateitum!

Stribokas susimąstė. Lyg ir viskas normalu, bet kažkas temdė sielą. Atrodė, kad bankinykas vis vien laimi.

„Tik ar gali būti kitaip? Jeigu aš laimėčiau, tai aš ir bankinykas būčiau…“

Tokia protinga mintis jau seniai bebuvo galvon šovus. Stribokas net šyptelėjo, supratęs, kad viskas yra, kaip turi būti.

Ir sieloj vėl prašvito.

4.

Kai kitąsyk jie vėl važiavo pro Kryžkalnį, padangėmis raitėsi dūmai…

- Gerai pasidarbavom, – šyptelėjo Stribokas. – Žvaigždės į šitas dykvietes gal šimtmetį nebeįsimes.

- Darom, ką galim, – linktelėjo Stribas.

- O kaip reikalai banke? – lyg tarp kitko pasiteiravo Stribokas.

- Viskas gerai, – išraudo Stribas. – Vanagas padovanojo man armoniką. Ir kelnes…

Užnuodytos strėlės vėl susmigo į Striboko širdį.

- O koks jis lovoje?

- Toks pat kaip kitose vietose. Ir žinai, man tas patinka. Jei vyrą pakeičia lova… Ko tada jis vertas?

- Kėdė pakeičia…

- Tai kėdė! Aukštesnės kategorijos baldas! Bet lova… Vanagas sako: lova gali pakeist tik bestuburį, ir tik į blogąją pusę. Dar jis man sako: nė nesvajok padaryti karjerą per lovą! Atseit tai jau praeities dalykai. O jis, paniręs į naujausias technologijas, nė neįsivaizduojąs, kaip lovose tie dalykai daromi.

- Po teisybei, ir man tai mįslė, – prisipažino Stribokas.

- O aš manau, tai tik piktavalių išpūstas burbulas. Jei lovose tokie triukai būtų įmanomi – kiekvienas kvailys padarytų.

- Yra moderniškų lovų su vandens čiužiniais. Gal tokiose…

- Kad nereik man tos karjeros! Na, tarkim, ir aš bankinykas… Du bankinykai vienoj lovoj! – Stribas net sukikeno. – Ar galima tai įsivaizduot? Ar išliktume artimi? Ar dviejų bankinykų charakteriai gali sutapt? Prasidėtų trintis… Lyčių karas…

- Atleiskite, – oficialiai kreipėsi Stribokas. – Kokia šiuo metu jūsų lytis?

- Silpnoji, – atviravo Stribas. – Vanagas sako: katras durnesnis, to visuomet silpnoji.

Stribokas pajuto, kaip skaudžiai sugėlė jam širdį. Panūdo priglaust šią naivią būtybę prie krūtinės, globoti, saugot…

Bet nusigręžė ir pasakė tik tiek:

- Armoniką ir aš tau būčiau nupirkęs…

Lijo. Lėtai, liūdnai ir be burbulų – lyg per laidotuves.

5.

Jie sustojo prie didžiulio, į tvirtovę panašaus dvaro. Už vartų slankiojo sargybiniai ir urzgė šunys. Vakaro saulėj grėsmingai blykčiojo galingos pinigų plovimo ir burbulų pūtimo mašinos.

- Eik pro vartus, apsijuosęs sprogmenimis, o aš tave aktyvuosiu, – tarė Stribokas.

- Galėčiau ir aš tave… – koketiškai žybtelėjo akimis Stribas.

- Man koją skauda.

Stribas žengė vartų link. Stribokas susimąstęs lydėjo akimis…

…Ėjo tretieji pokrizio metai. Miestuose, už betono ir stiklo mūrų, vis dar slapstėsi bankinykų gaujos, naktimis į kairę ir dešinę besišvaistančios pinigais. Kad neatsisakė savo kėslų, liudijo tai, kad įstojimo į ES metinių proga viršum Vingio parko buvo išpūstas milžiniškas spalvotas burbulas, o ant burbulo šono švietė aiškiai matomos raidės: „Hansa hansa ha – ha – ha!“ Tai reiškė, kad atgimė radikaliausia bankinykų grupuotė – fiskalai – nepripažįstanti jokių kompromisų. Nuosaikieji gi, monetarai, vengė pralieti žmonių ašaras.

Sostinėje, kur patruliavo Briuselio ekspertai, buvo gan ramu. Tačiau mažuosiuose miestuose, slapta remiami bankinykų, vėl kėlė galvas smulkūs vartotojai. Nors vartoti buvo griežtai draudžiama, priešiškai nusiteikę elementai vartojo naktimis, po grindimis – visur, kur tik palankios sąlygos patamsių gaivalui…

O baisiausia, kad buvo nuodijama jaunoji karta. Dienomis vaikai šviesiose klasėse studijavo tikrąsias vertybes, moderniose laboratorijose eksperimentavo, kaip šios vertybės veikia peles ir žiurkėnus, o vakare namuos tėvai vėl kyšteldavo jiems primityvų, pigų vartojimo reikmenį ar net įjungdavo televizorių, kuris nuviliodavo į keisčiausius pramogų pasaulius. Visos pedagogų pastangos ėjo niekais.

Aišku, visur, miestuose ir miesteliuose, veikė Tikrųjų vertybių gynėjų būstinės. Iš ten buvo nuolat rengiami reidai, o po tokių reidų miestelių aikštėse aukštielniki padrebiami televizoriai, grotuvai, indaplovės… Ten budėjo ginkluoti gynėjai, bet po nakties, žiūrėk, ir prapuola koks televizorius…

Bėda, kad bemaž visi Tikrųjų vertybių gynėjai buvo kilę iš smulkiųjų vartotojų ir vargiai skyrė pelus nuo grūdų. Daugelis tokių jaunystėj patys orientavosi pagal žvaigždes, tad išjungę televizorių visai pametė orientaciją. Naktimis, išskėtę rankas, jie eidavo bėgiais pasitikti traukinio, o uždaroj patalpoj pasikabindavo ant lempų… Juos rasdavai tyrlaukiuos, staugiančius į mėnulį ar net nuropojusius kur į pelkę paskui vos švytintį jonvabalį… Oficialiai buvo skelbiama: žuvo nuo vartotojų rankos… apdovanoti kryžiais…

Visa tai buvo didelis galvos skausmas bibliotekininkams ir muziejininkams, kurie sudarė valdančiąją daugumą. Juolab kad tarp koalicijos partnerių irgi nebuvo santarvės. Muziejininkai, kietos rankos šalininkai, muziejų rūsiuose be teismo kalino būrius aktyviausių vartotojų. Bibliotekininkai gi buvo linkę šnekėtis su žmonėmis ir net piktybiniams vartotojams žadėjo amnestiją. Deja, bibliotekininkų šūkis „Dvasingumas su žmogišku veidu!“ partneriams kėlė vien tulžingą šypseną. Ir nežinia, kiek teisūs buvo pikti liežuviai, plakantys, neva kai kurios muziejuose styrančios iškamšos labai jau panašios į be žinios dingusius bibliotekininkus…

Štai kodėl toks nuliūdęs Stribokas lydėjo akimis tolstantį Stribą. Juk jiedu jau kelinti metai petys petin žengė pirmosiose gynėjų gretose… Tiek visko būta…

Bet pastaruoju metu Stribo šnekos ir elgesys kėlė rimtų įtarimų…

- Tu kolaborantas, – vos girdimai sušnabždėjo Stribokas.

Tačiau Stribas išgirdo, atsigręžęs meiliai nužvelgė platėjančią draugo figūrą.

- O tu – kolba.

Vos ne alpdamas Stribokas spustelėjo mygtuką. Trenksmas, liepsnos, dūmai…

Liesa pažįstama koja šleptelėjo ant asfalto…

Stribokas išsitraukė vamzdį ir nusišovė…