Tūkstantmečio vasaros atradimai
rugpjūtis 3, 2009 9:00 am ProzaKelnės ir kalnai
Gal kelnės senovėj ir nebuvo kanceliarinė prekė, bet ir laikai buvo ne tokie…
Pagaliau ar daugelis bent nutuokia, kas ta kanceliarija? Dažnam vaidenas – pieštukai, trintukai, sąvaržėlės… O juk kanceliarija vystosi, kaip ir visa kita. Krašto apsauga kitados irgi buvo tik ietys ir šakės.
Ir nepainiokim buitinės su valstybine. Užsukę į kanceliarinių prekių skyrių, jūs galite įsigyti net labai prašmatnų portfelį, tačiau tai vis tiek nebus ministro portfelis. Tai kodėl įsivaizduojate, kad ministro kelnės yra tokios pat kaip jūsų?
Kas be ko, runkeliui būtų aiškiau, jei išlaidos būtų diferencijuotos: galanterinės, parfumerinės, kulinarinės… Kultūros ministrui – specialios kultūrinės išlaidos, idant jis galėtų nusipirkti laikraštį ar televizorių pažiūrėt…
Tik kam taip smulkintis?
Ar Vytautas Didysis aiškino pavaldiniams, kokios jo kanceliarinės išlaidos?
Užtat ir valstybė buvo nuo jūrų lig jūrų.
Bet jei anam būtų reikėję ir už kelnes atsiskaityt…
Blogai, kad valstybė nesugeba saugoti savo paslapčių, ir nūnai kiekvienas mulkis gali sužinoti, kas valdovo kelnėse. Kas bus, jei sužinos ir lenkai?
Esant dabartinei padėčiai, geriausia būtų, jei ministras gautų specialią darbinę aprangą – uniformą, kombinezoną – kaip tai gauna kitų tarnybų darbuotojai. Ant nugaros būtinas užrašas „Ministras“, nes iš veido nedažną ministrą atskirsi nuo santechniko.
Savaime suprantama, netekęs posto, ministras aprangą palieka įpėdiniui. Tačiau galimos išimtys: jei valdinys ištarnauja visą kadenciją, kombinezoną jam valstybė dovanoja. Taupykime protingai! Valstybė dėl to nenuskurs, o valstybės veikėjas, tikėdamasis apdovanojimo, tarnaus uoliau. (Apdovanojimas atimamas, jei toks asmuo vėliau apsivagia ar atlieka kitus jam būdingus Lietuvą tvirkinančius veiksmus.)
O taupyti reikia ten, kur tai būtina. Jei kviečiamės užsienio svečią (karalių, imperatorių…), nepamirškime iš anksto informuoti: gėrimai – mūsų, užkanda – jūsų. Šampaną pilstome į vienkartinius plastikinius indelius. Aišku, svečiai gali atsivežt taures.
Kvailys gal ir įsižeis. Bet ar kvailio nuomonė mums turi rūpėti? Ir kam kvailį kviestis į svečius?
Ogi protingas įvertins ir grįžęs ilgai pasakos, kad yra šalis, kurioj vyksta tikrai rimti procesai. Sulauksim mokinių ir sekėjų.
Kiekvienam pagal nuopelnus! Mūsiškiai veikėjai, išvykę į užsienio gastroles, privalo apsistoti prasčiausiuose viešbučiuose. O jei kada nors įvyks stebuklas ir išrinksim geriausius, tie galės gyventi geriausiuose.
Mūsų pozicija
Sakot, reikia mažiau vartoti. Kaip tada gyventi? Dėl ko? Su kuo?
Vartoti yra malonu, o gyvenimo tikslas – malonumas.
Kas turi kitokį tikslą, tas gyvena nemaloniai ir pats yra nemalonus.
Bet niekas kitokio ir neturi, tik vaidina. Arba nebegali vartot dėl traumos. Arba vartoja pasislėpęs.
Kai kas vartoja tikrąsias vertybes. Aišku, tikras daiktas geriau. Bet ir kainuoja.
Netikro meno gali veltui prisižiūrėt per televizorių. Ieškodamas tikro, už vieną vakarą paklosi šimtinę, o dešimt skirtumų kažin ar rasi.
Netikros meilės net sulaukęs remtino amžiaus gali gaut už saują litų. O kiek tūkstančių tektų paklot, kad tokį tikrąja pamiltų?
Siūlot ir valgyt mažiau. Ir maistas jums netikra vertybė? Sraigių apsirijot!
Metas pagaliau sumažinti prarają tarp luomų. Kiekvienam Lietuvos piliečiui Lietuvos valdžia privalo skirti solidžią sumą reprezentacinėms išlaidoms – tada visi mes pamėgsim tikrąsias vertybes. Ir gal net į užsienius išvykę nebešliaužiosim paplūdimiais su beisbolo lazdom dantyse.
Jūsų pozicija
Šaukiu aš elitą: kūrenkite židinius knygomis!
Pradžiuginsite draugų ratą ir nustebinsite užsienio svečią. Paskatinsite knygų leidybą ir pagerinsite rašytojų buitį. Juk per iškilmingą priėmimą net visą tiražą galima sukūrent! Malkos telieka runkeliams.
Vienaip dega senieji meistrai, kitaip – nūdienos autoriai. Jaukumo suteiks blausi poezijos rinkinio ugnelė, pasitikėjimo savimi – skaisčiai liepsnojanti patriotinė proza.
Ir pailsėsite, ir apsišviesite. Ir, kas be ko, kūrendamas kultūros briketais, pats atrodysite kultūringas.
Krypties iškrypimai
Dviejų aukštų traukiniu važiuoju pirmą kartą. Sėdžiu antram aukšte ir išsitraukęs veidrodėlį tyrinėju savo atvaizdą. „Pirmos klasės keleivis! Štai kaip jie atrodo.“
Paskui nužvelgiu ponias. Visos baltos, riebios. Irgi pirma klasė.
- Grindyse turėtų būt skylės, – aiškinu joms. – Pro tas skyles pirmos klasės keleiviai galėtų mėtyti žemesnių klasių atstovams maisto atliekas ir perskaitytus laikraščius. Juk tarp anų irgi pasitaiko linkusių į šviesą. Kai kurie gal net sugebėtų išlaikyt egzaminus į pirmą klasę.
Vagonai kresteli, ir man jau neramu.
- Kažin, jei mašinistas viršija greitį, ar policininkas pasivijęs užblokuoja kelią? Ar čia įmanoma pamirksėt šviesom ir įspėt kolegą? Bet lėktuvų pilotams tai dar blogiau – danguje visur angelai sargai… Kažin ar angelo greitis gali viršyt garso greitį?
- Negali, – tvirtina ponia.
- Sykį važiuoju liftu… – šypteliu. – Ir sustabdo policininkas. „Jūs išvažiavot į trasą su techniškai netvarkinga transporto priemone!“ Apsidairau – ogi vairo nėr… Nuo to sykio visados vaikštau tik laiptais, prisiklijavęs prie užpakalio žalią lopą. O jūs?
- Aš abejoju, ar šitam traukiny yra oro pagalvės, – nuogąstauja ponia.
- Jūs domitės siekso technika? – krūpteliu. – Deja, aš humanitaras.
Traukinys sulėtina greitį. „Kaūūnas“, – pasigirsta klastingas bosas.
- Nesijaudinkit, – raminu ponią. – Kaune turėtų stabtelt tik apatinė traukinio dalis, mat pirmos klasės keleiviui ten nėr ką veikt. Aš tai keliauju į Kanus…
Ji renkasi ryšulius. Įdėmiai nužvelgiu šią ypatą. Balta, bet netikras tas baltumas…
- Įtariu, kad jūs nemokate važiuot traukiniu.
Nusigręžiu į langą. Jei kas klaustų, sakysiu, kad jos nepažįstu.
Kodėl mes pasiliekame
Kai išmoksiu važiuoti motociklu, tai turėsiu ir motopaną, kuri visur važinės, mane įsitvėrus. Iš kur jos atsiranda?.. Motociklininko gyvenimas trumpas, bet gražus.
- Kai tapsiu motociklininku, ar motopaną galėsiu mūsų bute laikyt? – paklausiau pačios.
Ta kad pašoks: netempsi čia moterų!
- Motopana nėra moteris, – aiškinu. – Tai motociklo detalė. Įsivaizduok sankabą…
Durys užsitrenkė. Butas pajudėjo buities link… Supratau, kad žmonos nesupranta motociklininkų, todėl šie niekad jų ir nesivežioja.
Išeičiau ir negrįžčiau, bet… Girdėjau, įkopus į pusiaukelę, motociklininką ištinka motopauzė: natūrali vyriška būsena, kai traukia sėdėt nebe ant balno, o ant sofos prie televizoriaus. Štai tuomet labai svarbi ir žmonos pagalba.
Mokslo ir technikos naujienos
Sėdėjau savo celėj ir su kiekvienu mostu artėjau prie didžiosios paslapties įminimo: kam šuniui penkta koja?
Ogi toksai pats susirinktų savo kakalus! Šiais direktyvų laikais tai būtų didelis patogumas šunų šeimininkams. (Beje, aš už tai, kad automobilių šeimininkai susirinktų ir išmetamąsias dujas. Keturračiai bičiuliai teršia smarkiau kaip keturkojai.)
Tik štai vėl sudunda žemė, vėl mano celėn įsiveržia pati…
Bet šiandien aš ramus. Spūsteliu klavišą „funkcijos“.
O kai ana išsižioja rėkt, tai spūsteliu „pašalinti“, ir moteris išnyksta.
Paskui randu ją virtuvėj. Atseit ėjusi man kažką paaiškinti, bet pasiklydusi…
- Viskas gerai, – raminu. – Kai man reikės, aš pats pasiaiškinsiu.
Dėl visa ko spūsteliu „tylusis režimas“, o pats einu, atsisėdu prie televizoriaus.
Kažko trūksta… Spūsteliu „siųsti“ – ir žmona jau kiūtina parduotuvėn. Spūsteliu „redaguoti“ ir „alus“. Po pusvalandžio moteris grįžta su trim litrais.
- Kaimynė sakė, vakar mačiusi tave su…
Aš spūsteliu „ištrinti“.
Geras daikčiukas! O juk padirbau jį visai atsitiktinai, konstruodamas laiko mašiną.
Jei ir šįsyk negausiu Nobelio premijos… Vadinas, ir tos pagal pažintis…
Apie tikrąjį žmogų
Yra tipų, kuriems sulaužo kaulus, suskaldo galvas, bet jie pareiškia niekam pretenzijų neturį. Kaip aš norėčiau su tokiu susipažint!
Kas vakarą eičiau ir lupčiau. Juk tiek prisinervini per dieną! O pabandyk kaimynui snukin užvažiuot…
Žmona, ir ta, bėga skųstis į Kryzių centrą.
Aukso vertės tie, be pretenzijų! O jau kuklūs! Nė pažinčių skelbimuose neradau.
Geri žmonės visados tokie.
Kultūros projektai
Stebėdamas, kaip chaotiškai juda žmonės, visados norėjau tą judėjimą sutvarkyti. Aš manau, kad viena dalis žmonių privalo judėti viena kryptimi, o kita – priešinga. Trečia ir ketvirta dalys turi suktis ratais į skirtingas puses. Visa tai reiktų reguliuoti iš kosmoso.
Judantys rytų kryptimi turėtų vilkėti raudonais rūbais, o vakarų – mėlynais. Besisukantys ratais – juodai ir baltai. Visi judėtų be reikalo, kitaip sakant, reikalas būtų pats judėjimas tam tikra nereikalinga kryptimi.
Pradėti reiktų auštant, o baigti – temstant. Žmonių kolonos liptų iš skylės, kuri būtų miesto centre, ir sulįstų į skyles, iškirstas už miesto ribų. Tada požeminiais tuneliais grįžtų atgal ir vėl išlįstų iš centrinės skylės. Šitaip reiktų eit tūkstantį metų.
Po to viskas būtų kitaip. O jei ne – tęsti žygį.
Kaip tapti mylimam
Lietuvoj asmenybių nėra daug, o ir tos pačios dar skirstomos į tris rūšis: charizmatines, marazmatines ir joptvajmatines. Su marazmatinėm viskas aišku. O va kitos dvi atskiriamos nepagrįstai. Klaida atsiranda todėl, kad daugelis painioja charizmą ir chamizmą, atseit tai nelygūs dalykai. Betgi seniai įrodyta: be chamizmo nebus charizmos. Svarbiausia – vieta. Gatvėj, namie demonstruojamas chamizmas ir bus tik chamizmas. O charizma jis virsta tada, kai chamą parodo per televiziją. Vieno išlindžio negana, privalu rodytis bent sykį per savaitę.
Svarbiausias dalykas
Visi didieji atradimai yra susapnuojami, tik reikia nepatingėti daugiau laiko praleisti lovoj.
Aš stengiaus ir susapnavau periodinę lietuvių lentelę. Pagal ją galima apskaičiuoti visų lietuvių svorį ir svarbą, sužinoti, kam ir kiek priklauso, nustatyti, kur koks lietuvis turi būti, surasti lietuvius, kurių dar trūksta, ir pašalinti tuos, kurie jau atlieka.
Lentelė aiški kaip diena, ir man aišku, kad ji paaiškins viską, visiems ir – per amžius.
Ir aš regiu, kaip Lietuvoj visi lietuviai tampa laimingi, nes visi pagaliau tvarkingai susidėlioja į savo vietas.
Loading ...