Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Solistas Sys Seime geriausiai jautėsi tą dieną, kai reikėjo giedoti himną, mat kalbėti jis dar nebuvo pramokęs. „Je – e!.. Ou!..“ Scenoj to pakako.

Tie, kurie išlindo iš tamsesnių kerčių, mokėjo įmantresnių žodžių ir jam atrodė labai gudrūs. Todėl jis tik snūduriavo ir sapnavo Lietuvos viziją. Ši įgydavo tai visureigio, tai pilies su bokšteliais kontūrus. Bet nesyk regėjo ir baisų priešistorinį gyvūną su penkiom kojom ir keturiom galvom.

Užkeiktoj ir prakeiktoj erdvėj siautė antgamtinės jėgos…

O kartais jis prabusdavo iš snūdo tokia nuskaidrėjusia galva, jog aiškių aiškiausiai suprasdavo, kad nieko nesupranta.

Laimė, šie proto nušvitimai ilgai netruko, o po kiek laiko visai išnyko.

O sykį jis artimai pabendravo su Pirmininku ir pajuto, kad laukia įstatymo. Tai ir džiaugsmas – juk, priešingai skeptikų prognozėms, vyrų ryšys ne bevaisis! Ir nerimas – patyrusių pribuvėjų trūko, naujagimius priiminėjo patirties neturintys savanoriai, tad kūdikiai būdavo traumuojami dar gimdant, o paskui gadinami ištvirkėlių, pretenduojančių į Seimo draugus.

Daugelis kolegų irgi laukėsi, ir Sys įtarė, kad ne nuo koalicijos partnerių – dar vasarą matė besivalkiojančius su įtartinos reputacijos rėmėjais. Kai kurie ne tik prieš jungtuves, bet ir po jų ėjo į kairę…

- Bet aš ne toks! – sakė sau Sys.

Ir vis tiek, vos pagalvojus apie neseiminius ryšius, nukaisdavo kišenė…

Nėštumo metu jį vis dažniau ėmė pykinti Lietuvos žmonės. Kokie menki atrodė šių skundai, palyginti su tuom, kad į apmirusį kraštą tuoj pasibels nauja gyvybė!..

Išrankesnis tapo ir maistui – net pirmarūšės daktariškos dešros nebegalėjai įsiūlyt. Susiraukęs nusigręždavo nuo pradedančių duoklininkų.

- Meskit ją daktarams ir pedagogams.

Tad nenuostabu, kad motinystės pašalpa – kitaip ten dar vadinama kanceliarinėm išlaidom – jam neatrodė per didelė. Juk būsimam įstatymui tiek visko reikės! Spalvotų poįstatyminių aktų, svertų, grąžtelių spragoms birbint…

Bet jei naujagimis nebus visai paliegęs ir ims veikt… Tada ir išlaidos, ir rūpesčiai atsipirks su kaupu! Įstatymas kaip reik parems savo gimdytoją, nutrūkus kadencijai ar ištikus kitai stichinei nelaimei.

O dabar reikėjo laikytis higienos. Mat, būdavo, nariuotakojis nardo koridoriais jau kaip reik išsipūtęs – ir staiga subliūkšta…

Todėl jis rečiau ėmė lankyti posėdžius, baimindamasis, kad nuo televizininkų nuodijamo klimato neįvyktų persileidimas. Jokios ketvirtos valdžios negali būt! Valdžia yra viena. Trijuose asmenyse. Rodyt didžiavyrius tautai – reikia. Tačiau tai turi būt meniniai filmai, o ne atsitiktinai pagauti kadrai, kur veikėjas neveikia. Arba veikia specialiais dažniais, kurių pašalinei akiai nedera matyt…

Be to, jau buvo neblogai pramokęs spaudyt mygtukus, tad nė nebežinojo, ko dar Seime galėtų išmokt. Tiesa, niekad nenuvokė, kada ir ką spaust, tad baksnojo užsimerkęs, tikėdamas, kad kiekvienas įstatymas atsiranda iš nekalto prasidėjimo. Yra gi šventoji valdžios dvasia!

Bet būdavo neramu, vaidenosi – jis spūstels, Lietuva driokstels ir išlėks į orą.

„O tegu sau lekia! – ramino save. – Tai gražus būtų Tūkstantmečio fa – ajerverkas!..“

- Mes darome Lietuvą! – susimirkčiodavo terpu savęs nariai.

„Ir aš darau!“ – topteldavo solistui. Nukaisdavo skruostai. Nuleisdavo po stalu…

O va priiminėt kolegų įstatymus nepatiko. Labiau mėgo vaikščiot į priėmimus.

- Štai ir aš! – juokiasi, duris pravėręs. – Ar priimsit, Jūkselencija?

Stebėjosi, kad visados priima, net imdavo purkštaut:

- O jei neturėčiau munitieto, taigi nepriimtumėt, a ne?.. Kvailas daiktas svarbiau nei žmogus. Ot laikai!

Prezidentas sumišęs skėsčioja rankom. Sys draugiškai ploja anam per petį.

- Pajuokavau. Žmonių aš ir pats nemėgstu.

Vis dažniau pamąstydavo: ar nereikėtų Lietuvai atsiskirt nuo lietuvių? Juk kas naudinga lietuviams, visados nenaudinga Lietuvai. Lyg būtų dvi nesutaikomų priešų stovyklos. Lietuviai skundėsi ir reikalavo, o Lietuva turėjo atsiprašinėt ir viską jiems atiduot. Bet už ką? Patys lietuviai tai viską tempė į namus.

- Be lietuvių mes ilgai neišsilaikysim, – abejojo senimas.

- Anuomet kai kam atrodė, kad ir be rusų prapulsim, – vaipėsi jaunylis.

Mat jau žinojo: valdžios organai gali daugintis savaime, vienos galvos rūpinasi kitomis – darbo čia niekad niekam nepritrūks, joks menkiausias sraigtelis nerūdys pamestas užriby.

Bet laikas bėgo, o įstatymas negimė. Visko matęs, penktą kadenciją įpusėjęs Seimo kiemsargis paaiškino, kad tai galįs būti netikras nėštumas.

- Ateinat bergždi… O kad patys pučiatės, tai ir išpučia.

Sys negalėjo patikėt, kad ir jis toks. Gal partneriai nepajėgūs?

Ir pasileido per partijas…

Tom dienom, kai jis tapdavo demokratu, imdavo itin nekęst demokratijos – kritikuot, šaipytis iš veikėjų gali, kas netingi. Tik kas gi tie kritikai? Žmonijos rūšis, kažkurioj evoliucijos pakopoj pasukusi ne ta kryptimi ir nustojusi vystytis, tinkanti vien sunkiems darbams.

- Tai morlokai, – sakė Sys. – O mes – elojai.

Apie tokius buvo skaitęs senoj knygoj, kurios pavadinimo neprisiminė, bet neabejojo, kad tai pranašysčių knyga.

O krizė – įspėjimas, kad gyvenimą gerint reikia atsargiai. Kur tai matyta – gamintojus paversti vartotojais? Visais laikais šiems geras gyvenimas buvo žadamas aname pasaulyje. Taip ir turi likt.

Jis jau ėmė gėdytis prastos kilmės. Paklaustas, kokios esąs tautybės, atsakydavo: „Valdininkas“. Abejojo tik dėl lyties. Nors jautė, kad reikalui esant galėtų būti kairys, dešinys, atbulinis…

Kiemsargis nukreipė į Krizių centrą, kurį buvo įsteigęs Premjeras.

Premjero kairėj ir dešinėj sėdėjo bene dvylika apaštalų.

- Aš nesąžiningas politikas… – kiekvienas šitaip pradėjo savo litaniją.

Sys klausėsi, linkčiojo, bet svajojo apie linksmus plenarinius koncertus būry liberalų, krikščionių… Juk viską galima išdainuot! Visą biudžetą – roko opera. Visas diskusijas – žvaigždžių duetai. O baladė apie mokesčių lengvatų panaikinimą!.. O žvalūs kupletai apie tai, kad reikia susiveržti diržus… Tada rinkėjai klausytųsi išrinktųjų, atsirastų ryšys, pakiltų reitingai.

Ne visi moka dainuot? Nemoki – eik į sceną. O Seime turėtų burtis geriausi.

Pasikeitęs požiūris liudijo, kad politinė branda pasiekta, politiniai organai susiformavę ir išvešėję. Užtat vis drąsiau staipėsi prieš televizininkus ir net pasvajodavo, kad galėtų darbuotis elitine politine prostitute Briuselyje…

O sykį jis pasiteiravo Prezidento, ką veikia Prezidentas.

- Laukiu, kol kadencija pasibaigs, – paaiškino šis.

Sys suprato, kad pakeltų šią naštą.

Ir taip susijaudino, kad net pritūpė ir be jokio vargo pagimdė įstatymą, kuriame į darnią visumą susilydė naujas mąstymas, rūpinimasis paprastu žmogumi ir ateities vizija:

Neišmanėliai rėkia, neva PVM didinimas yra kultūros naikinimas.

Atsipeikėkit, gerbiamieji! Kultūra čia visados buvo siunčiama ant trijų raidžių. Dabar šis procesas tik sulietuvintas.

Visokios kultūros yra atsiradusios iš dyko buvimo, taigi doram žmogui nė nereikalingos.

Kvailesni klausia: jei nebus kultūros – kaip kultūringai praleist laisvalaikį?

Rekomenduojame grupinius seansus: rinkimai kasdien!

Tam reikalingas tik paprastas medinis pagalys, prie kurio pritvirtintas krepšelis (urna). Su pagaliu rankoj sliūkinate kiemais, kur mėgsta lankytis geriausi žmonių draugai. Štai vienas pritūpė, lyg ketindamas balotiruotis… Rezultatą užkabinate ne urnos dalimi – platforma – ir lengvai krestelėję patalpinate į apatinę dalį – frakciją. Tam reikia įgūdžių, todėl siekiantys pergalės, o ne malonumo griebia ranka. Taisyklės to nedraudžia. Laimi tas, kurio frakcija užsipildo greičiausiai. Arba tas, kuris pirmas surenka šimtą keturiasdešimt taškų. Mat jei sugebėsi pritykint prie pritūpusio veikėjo ir kyštelt urną, kol veikalas nepalietė Lietuvos žemės, gauni dešimt.

Tad viso labo keliolika vikrumo ir narsos stebuklų – ir tu laimėtojas, net jei tavo frakcija pustuštė.

Ir nespecialistas pastebės, kad šūdlingas – tolimas boulingui, bet artimas krepšiniui, taigi ir paprastam žmogui – mūsų platumose turi gerų perspektyvų. Juolab kad rinkėjui nereikia nei didelių išlaidų, nei ypatingų duomenų.

Aišku, norint pasiekti svarių pergalių, būtina stati stovėsena, drąsi laikysena. Ir, kas be ko, talentas: atspėti koalicijos partnerio ėjimus į kairę ir dešinę, jausti, ar jis pritūpė ketindamas gintis, ar tau padėt…

Daug lemia psichologinis pasirengimas. Mažesni už jus, o deda iš viršaus. Na, ir kas! Svarbu nenuleist rankų…

Juk tu laimi visada! Nes gali rinkt tokius, kokių širdis geidžia. O nepatiks – perrinkti jau rytoj. Tvarka tikrai bus!

Bet galima rinkt nesiekiant jokių aukštumų, tiesiog savo malonumui. Nebūtina išrinkt geriausius, tad rinkite atsipalaidavę ir pajusite rinkimų džiaugsmą. Nebūtina turėt tūkstančius kainuojantį saviškį – tiek pat laimėsite radę, ką svetimas palieka.

Vis dėlto daug kam, o ypač kultūrininkams, sunku įveikt vidines baimes. Kad ir kaip būtų keista, tiems vargšams lengviau įbruktum į rankas bile kokį kitą niekniekį.

„Paimsme arklą, knygą, lyrą ir eisma Lietuvos keliu…“ – atsikalbinėja.

O tu paimk kas po nosim! Ir paeik į šalį. Įveik save!

O tada galbūt laimėsi ir kitose gyvenimo srityse. Nes šūdlingas – ne vien sportas. Tai ir menas netikėtose erdvėse. Ir gyvenimo būdas, skatinantis mąstyti, siekti… Kas renka, to nepamatysi išbarstančio.

Stengsimės, kad ši graži, naudinga ir kultūringa pramoga būtų įpinta į Tūkstantmečio kultūros renginių puokštę, o ateity – netgi į olimpinių žaidynių programą.

Ir mūsiškiai laimės, o Lietuvos vardas pasaulyje skambės!