Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Premjeras sapnavo, kad yra Premjeras, ir nubudo šalto prakaito išpiltas. Dar kiek padrybsojo, laukdamas, kol išsisklaidys sapno slogutis.

Rytas rūškanas lyg įsižeidęs Prezidentas…

„Bet aš ir esu Premjeras!“ – staiga suvokė.

Rėkdamas palindo po lova.

Tai buvo populiarus, bet nevykęs sprendimas: iš visų kerčių šnypšdamos šliaužė pabaisos – liberalai, populistai, pensininkai – ir vis taikėsi griebt už kojos. Tik kai sukalbėjo „Tėvyne mūsų…“, klaikiai suvaitojusios, pabaisos atsitraukė. Pasišviesdamas žiebtuvėliu išlindo – ant lempos suposi pakaruoklis ir priekaištingai žvelgė jam į akis.

- Ar viskas gerai? – paklausė Premjeras.

- Aš puikiai jaučiuos, – atsakė pakaruoklis. Skaityti tęsinį…

Grigaliūnas daug gėrė, todėl net sulaukęs to amžiaus, kai daugelis vyrų priversti palikt mėgstamą darbą ir išeit kandidatais, tebebuvo guvaus proto – darbdaviai leido toliau eiti pareigas. O buvo jis atsakingas už ryšius su užsieniu, taip pat rūpinosi kai kuriomis vidaus linijomis.

Ir vyras stengėsi pateisint pasitikėjimą. Imdavo gert iš pat ryto, tad į kinų verslininkus jau priešpiet kreipdavosi vardais, o pavakare ilgai diskutuodavo jų gimtąja kalba.

Nemėgo japonų – kam šie vis linkčioja. „Užuot šimtąsyk per valandą nusilenkus, geriau vieną valandą pagulėt“, – šitaip jis kalbėjo verslo mokyklos absolventams. Skaityti tęsinį…

Savo senolę “Mazda 626″ pirkau tą pačią vasarą, kai mano golfukui ties Kryžkalniu užkalė variklis. Jam buvo jau penkeri metai, kai griuvo Berlyno siena. Šiaip esu įsitikinęs, kad ramiai vairuojant jis man dar ilgai laikys, nes variklis geras, tepalo nedegina ir amortizatoriai dar neblogi.
Kaip ir minėjau, esu ramus vairuotojas ir kitiems vairuotojams tai tikriausiai patinka, nes jie man nuolat mirksi šviesomis, signalizuoja iš džiaugsmo ir kažką šypsodamiesi sako, kai galiausiai mane aplenkia.
Kartais iškelia ranką ir sveikinasi, bet nelabai į tai reaguoju, nes vairuojant reikia žiūrėti į kelią. Skaityti tęsinį…

1.

Grigalius žvelgė priekin.

- Rudeniop paukščiai dairosi į pietus… Bet mes jų nekaltinam ir išdavikais nepravardžiuojam, a ne?

- Lakštingala negali neieškoti, kur šilčiau, – išaiškino Grygas.

- Aš dairaus į rytus… – tęsė Grigalius. – Rudenį galėtume prie Rusijos prisijungt, o pavasarį vėl grįžt į Europą…

- Tai būtų lanksti politika, – pritarė Grygas. Skaityti tęsinį…

1.

Vasaros pabaigoj įvykęs naujo rudens prisistaty­mas nenudžiugino. Tie patys daugsyk regėti lietūs, jau pernai įkyrėję šiaurės vakarų vėjai, vis trumpėjan­čios dienos…

Tiek tematysiu pro savo langą. Bet, va, pati pripirko man spalvotų pieštu­kų, trintukų, teptukų…

- Eisi šiemet į pirmą klasę, – pasakė.

- Aš nenoriu mokytis! – rėkiau.

Plojo delnu per užpakalį.

- Gal net žmogum tapsi.

- Aš viską moku! – spyriojaus.

Ji taip keistai pažvelgė į mane.

- Gal ir skaičiuot moki? – klausė. – Tai kur mūsų pinigai?

Aš tik nudūriau galvą.  Skaityti tęsinį…

…Aš bandysiu įrodyti, kad Kaunas yra Viskas.
Mat, kartais susidaro įspūdis, kad patys kauniečiai to nesuvokia ir savo
miestą net lygina su Vilnium. Bet jei Vilnius būtų kaip Kaunas, tai ir
Nemunas tekėtų pro Vilnių.  Skaityti tęsinį…

1.

Kiek yra šventinių dienų, tiek ir geriu.

O ką daryt? Tik priešas, gyvenantis už ryšio zonos ribų, gali pasiūlyti žiūrėt televizorių. Juk pažiūrėjus, net darbo dienom ima drebėti rankos, gniaužtis kumščiai, norisi nieko nebematyt.

Skaityti knygas… Geriausios jau kažin kada perskaitytos, o nuo euroromanų – tie patys simptomai…

Aplankyt draugą… Pakalbėję apie orus ir sportus, prisiminsim jaunas dieneles. Tuoj prie taurės…

Galima išvažiuot į gamtą, atsisėst ant marių kranto… Bet kiek ten gali tuščiom sėdėt? Ir vėl tas pats.

Kapstytis sode? Ką ten iškapstysi? Mano pati nėra tokia baisi, kad turėčiau slėpti butelius po žemėm.

Tai gal likti namie, šluoti grindis ir šluostyti dulkes? Skaityti tęsinį…

Pats geriausias numeris

Kartą gyveno solistas…

Išėjęs į sceną, jis vis klausdavo žmonių: „O kur jūsų rankos?“ Žmonės pliaukštelėdavo delnais. Solistas labai džiaugėsi, kad žmonės su rankom. Jis buvo geras.

Bet sykį solistui kažko prireikė valdžios įstaigoj. Pravėręs duris ir išvydęs būrį žmonių – o visi ten buvo tamsiais kostiumais, lyg atėję į prašmatnų koncertą – solistas kad riktels:

- O kur jūsų rankos?

Valdininkai susižvalgė, nuščiuvo. Ir nė vienas nerodė rankų, nes tos buvo iki alkūnių sugrūstos į svetimas kišenes, iždą ir net kažkokias tamsias skyles tolimose saulėtose šalyse. Skaityti tęsinį…

Verslo klasė

Prekiavau tada išmetamosiom dujom, verslas sekėsi, tad nenuostabu, kad į žmones ėmiau žiūrėt iš aukšto.

Supratau tapęs naujuoju lietuviu, o gal net rusu. Vis pagalvodavau: ar Anglijoj yra naujųjų anglų? Jei ne – kaipgi tenykščiai gyvena? Ko siekia? Pabirdavo ašaros…

Tapęs nauju, netapau blogu – išmetamąsias dujas kaip labdarą tiekiau senelių namams, kūrybinėms sąjungoms… Problemų ten sumažėjo. Skaityti tęsinį…

Pagyvenusio pono pasakojimas

1.

Gavęs pensiją, nusiunčiau šimtą litų į Briuselį. Gerumo akcija! Reik paremt senąsias valstybes…

Gaunu penkis, gyvenimas kaštuoja septynis, o aš vis tiek gyvenu. Dėl to ir jaudinuos. Sustabdęs policininką paprašiau, kad įkrėstų guminės košės. Bet aiškiau netapo. Skaityti tęsinį…