Išslaptinti Mindaugo prisiminimai

Prikėlė triukšmas.

– Lie-tu-vos valsty-y-bė-ė!.. – rėkavo kaušpėdas ar pupų dėdė.

– Įkirskit jam šimtą rykščių, – nurodžiau paloviniams.

– Žeeemėj Lieeetuvooos ąžuolayyy žaliuooos, – įkyriai aiškino iš kažkur atsibastę tundertailai ar neandartaliečiai.

– Pakabinkit juos ant ąžuolo šakų, – vėl nurodžiau.

Bet čia ir žmona kad ims rėkt:

– Eik ir kurk Lietuvą!

Įdėmiai nužvelgiau tą moterėlę. „O juk ir jinai sykiu su manim įeis į istoriją”, – šmėstelėjo mintis.

Nė nepajutau, kaip nusijuosiau diržą… Dar šūktelėjau klajojantiems dailininkams, kad užfiksuotų šią sceną ateities kartoms.

Paskui murksojau prie stalo… Vakaras buvo rūškanas, o vakarienė visai surūgusi. Pasmeigiau ietim kažkokį tolimą giminaitį. O ką daugiau veikt? Televizoriaus tai nebuvo!

Atidaviau vakarienę kryžiuočiams ir išėjau iš pilies. Šlapdriba, žvarbus vėjas… Gal Graikijon palėkt? Bet kol nudardėsi vežėčiom… Nei geležinkelio, nei oro linijų… Nieko mes neturėjom.

Ir taip man nyku tapo… „O gal tikrai pakurt valstybę?..”

Taip ir prasidėjo…

Senos naujienos

Šie gyveno šiaip sau. Bet kartais šis tas nutikdavo.

Štai krautuvėj sykiu su grąža vyras gavo ir gražų popierėlį: „Pabandykite dar kartą”.

Parnešęs parodė žmonai. Abu ilgai tyrė paslaptingus žodžius.

– Kadaise, bene prieš dvidešimt metų, bandžiau gyvent, – prisiminė Šys. – Su šiuo popierium, manding, turiu teisę vėl pabandyt?

– Kvaily, – aiškino Šė. – Gyvenimas kažin kur nuėjęs, o tu…

Šys apsidairė ir paėjęs atbulas atsigulė į šiaudus.

– O ką daugiau galėtume pabandyti dar kartą? – susimąstė moteris.

– Pabandykim užmigt, – pasiūlė vyras.

Užmigo ir susapnavo Lietuvą. Ta buvo pasikorusi ant beržo ir rodė nepadorius ženklus…

– Kryzė krečia… – nubudęs rėkė Šys.

– Taigi jau seniai turi munitietą! – barėsi Šė.

– O galbūt kryzės virusas mutavo…

Moteris apvertė vyrą kniūbsčią ir įstūmė drūtgalin porą trumpųjų antikryzino žvakelių. Tačiau tas vis tiek klejojo:

– Paviešinti slaptieji amerikonų dokumentai… O jei ir maniškius paviešins?

– Anokie tie dokumentai! – prunkštė pati. – „Sodros” pažymėjimas… Elgetos liudijimas…

– RIMI nuolaidų kortelė, – suvapėjo vyras.

– Ir kas čia baisaus? – drąsino moteris. – Tokias daugel kas turi.

Vyras, baltas it nabaštikas, pakilo pagalvėj.

– Bet aš turiu ir MAXIMOS AČIŪ…

Dabar jau ir moteriškė pabalo.

– Kaip tu drįsai!?

– Manding, biesas sugundė… Kai tas iškils į viešumą… Argi nesusirems didieji prekybos tinklai? O nukentės niekuo dėti pirkėjai.

Iš apyvartos bus išimtos visos plataus vartojimo prekės. Sustabdyta gerumo akcija: „Perki vieną – gauni du”. O lipdukai taps beverčiai.

Ir toks klaikus pasaulio pabaigos vaizdas ūmai iškilo prieš akis! Kruopos, kanopos, konservai… Ir nė vieno lipduko! Prapuls visi, kurie žemiau ribos…

Žmogus ėmė slopti ir šauktis kunigo.

Žmona uždegė jam galvūgaly ilgąsias antikryzino žvakes, parklupusi sugiedojo „Žemėj Lietuvos…” Ir, kaip visados po apeigų, šviesiau tapo.

– Bet juk dar yra IKI! – sušuko. – Ta pasirūpins žmogumi.

Vyras prasimerkė ir pažvelgė taip, kad moteriai net kruopos pabiro.

– Tu turi ir IKI nuolaidų kortelę?!

Kambarys ėmė suktis ratu, o kai sustojo – visi langai žvelgė į rytus.

– Ir – NORFOS? – suvaitojo moteris.

Stvėrusi žvakę, pravėrė langą ir ilgai mosavo šviesuliu, stengdamasi prašalint tamsumas. Tik ar tai vieno žmogaus jėgoms?.. Ūžtelėjo vėjas, žvakė užgeso… Kažkas nematomas, bet rūstus įėjo pro duris ir išėjo pro kaminą.

Moteris krito ant kėdės ir susimąstė. „Kas dabar bus?” Tarpusavy sukiršinti tinklai pakels kainas į nepasiekiamas aukštybes? O gai išvis nutrauks prekybą? Kris tūkstančiai vartotojų. Bet kam tai naudinga? Opozicijai? Koalicijai? Prezidentei?

Kai išnyks smulkmė, kryzė baigsis. Klastinga ataka naudinga visiems, tik ne žmogui.

Moteris apsiverkė ir uždegė dar porą žvakių. Dabar jau nebėr ko taupyt.

Mokslo pasaulyje

– Kasmet nuo Naujųjų bandau pakeisti savo gyvenimą, o nepavyksta, – skundėsi daktaras kunigas K.

– Ir nepavyks, – atsakė privatdocentas P. – Va, kitų gyvenimus tai gali šiek tiek pakeisti, nuolat šunybes jiems krėsdamas.

Kiek pamąstęs K. pritarė kolegos nuomonei. Bet patikslino:

– Teisingiau būtų sakyt: žmogybes. Taip pat ne kiaulystes, o žmogystes… Gyvūnai čia niekuo dėti. Nebent vietoj žmoniškumo sakytume: parodė šuniškumą…

– Retas žmogus tai beparodo…

– Medžiai geresni, – tarė K. – Jie rodo didelį savaiminį mediškumą. Ypač rudenį.

P. nepritarė.

– Jei nebūtų žmonių ir niekas nematytų medžių, kažin ar jie išvis norėtų čia būti.

Abu susimąstė.

– Jei nebūtų žmonių, gal nė batų nebūtų? – klausė K.

– Batai – būtų. Batai kvailesni už medžius.

– O basutės?

– Tai itin lengvo elgesio avalynė.

– Dabar jas vadina salamander…

P. nustebęs nužvelgė draugą.

– Ir mus dabar gėjais vadina, – švelniai tarė. – Bet esmė juk nesikeičia.

Abu padūsavo, pasiklausė lakštingalų… Paskui K. vėl klausė:

– Kažin, kas atsirado pirmiau: žmonės ar batai?

– Lietuvoj – batai, – nėmaž nedvejodamas atsakė P.

– Tai jūs, kolega, laikotės nuomonės, kad mūsų žmogus ant batų užaugo?

– O kaipgi? Pirma atsirado kojos, paskui pilvas, liemuo… Galva išdygo vėliausiai, užtat ir liko silpniausia grandimi.

– Tai kodėl lietuviai taip pučiasi? – klausė K.

– Todėl, kad vis cepelinus ryja, – išaiškino P.

– Vadinas, jei pakeistume mitybos įpročius…

– Eksperimentuojama. Gal pavyks išmokyti pensinykus ir atliekas ėst…

– Maisto atliekas?

– Tą jie seniai moka. Yra kitokių…

– Bet ar suvirškins?

– Yra „Mezym”! Net turtuoliams, išmanių produktų apsirijusiems, padeda.

– Didelė problema būtų išspręsta, – džiaugėsi K. – O kad seniukai dar šilumą išskirtų patys iš savęs… – pasvajojo. – Bet šitaip jau, manding, sunku juos patobulint…

– Sunku, – pritarė P. – Bet yra kitų variantų. Pastebėta, kad net šaltas radiatorius gali skleisti šilumą, jei nešiosi jį po kambarius. Jaunas, stiprus vyras įšils lėtai. Užtat seniukas…

– Puikus sprendimas! Kodėl anksčiau nepagalvota?

– Todėl, kad valdžiai niekad žmogus nerūpėjo. Bet kai prispiria aplinkybės…

Kolegos susimąstė apie ateitį, kuri žadėjo gražių permainų. Paskui K. tarė:

– Yra pasakyta: tegu tavo vaikai eina…

– O seniukai – kaip vaikai, – pritarė P.

– Tai tegu ir eina su radiatoriais ant pečių, užuot prie radijo murksoję…

Bet ėmė lyti, ir profesoriai grįžo į šiltas Riomerio universiteto auditorijas.

Laikinos techninės kliūtys

– Girdėjau, yra žmonių, kurie priklausomi nuo interneto. Ot silpnavaliai! Ot pasileidėliai! – vaipiaus. – O aš, va, ramiausiai galiu praeiti pro bet kokią interneto skylę.

– Tu nemoki kompiuterio įsijungt, – priminė žmona.

– Jei reiktų, tai ir išmokčiau, – atkirtau.

Tik kad jokio reikalo nėr!

Štai pernai išmokau telefonu siųsti SMS žinutes. Ir tuoj iškilo klausimas: o kokias ir kam? Keliolikai pažįstamų nusiunčiau: „Tu durnas!” Niekas nepasikeitė.

Bet, aišku, turiu nešiojamą kompiuterį ir visur jį nešiojuos, mat pastebėjau, kad į vyrą su kompiuteriu moterys kitaip žiūri. Būna, pritykinęs prie kokios ant suoliuko besiilsinčios ponios, atvožiu dangtį ir kiek pakreipęs, kad nepastebėtų, jog anas neįjungtas, imu tarškinti klavišais.

Jei išsitraukčiau knygą, pamanytų – iškrypėlis… Dabar gi ramiai tupi šalia. Ant ekrano esu priklijavęs popieriaus lapą su užrašu: „Einam į Jūsų tūbus. Padarysim com com…” Bet kol kas dar nė vienai nerodžiau. Ne iš drovumo, o kad abejoju, ar moterys tokios jau išmanios…

Bet sykį viena pati pradėjo:

– Norėčiau pagūglint…

Taip netikėtai užkluptas, išsigandau ir ėmiau rėkt:

– Ya-a!.. Ho-o!..

Parbėgęs namo, visą vakarą laikiausi arčiau žmonos. Ana klausia:

– Ir kam tą kompiuterį visur valkioji?

– Tu nesuprasi… – dūsauju.

Išmani maniškė! Bet ne tiek…

Kiti paranormalūs dalykai

Surašinėdamas žmones kartais įžengdavau į tokius prašmatnius namus!.. Net suabejodavau, ar ten esantys – žmonės? Žmogus tiek negali uždirbt. Ir prisivogti – ne.

– Jums visa tai nukrito iš dangaus?

– Taip, – atsako būtybė.

– O kodėl man nekrenta?

– Reikia reikiamu metu reikiamoj vietoj atsidurt.

– O dėl ko aš neatsiduriu?

Kas tau aiškins…

Išeidavau užsisvajojęs… Atseit dūlinu laukais, staiga – tekšt po kojom dvaras…

Bet kur tau! Darbas, net ir tas nekrenta iš dangaus. Nors tai dar suprantama. Danguje niekas nedirba… O kaip danguje, taip ir ant žemės.

Betgi žinojau, kad reikia nuolat vaizduotis, ko trokšti, ir tai būtinai išsipildys.

Sėdžiu namie, vaizduojuos, kaip įeina gražuolė… Ir štai atsiveria durys…

Jei ir po dešimties metų įtempto vaizduotės darbo įeis žmona?..

Tai net įsivaizduot sunku.

Pozicijos

Vieniems aš atrodau minkštaširdis, kitiems atvirkščiai, tretiems išvis be širdies… Tad nusprendęs pasitikrinti, supratau, kad pasitikėti galiu tik savimi.

Atsiguliau ant rašomojo stalo ir apsižnaibiau kūną skalbinių spaustukais. Dešinėj rankoj laikiau butelį, o kairiąja ant popieriaus lapo ėmiau brėžt liniją. Vakarop, kai jau buvau išlenkęs ne vieną šimtą gramų – kardiograma tapo itin dailiai vingiuota.

Vadinas, su širdim viskas gerai. Tai nedžiugino. Geros širdies žmonės blogai gyvena.

Gal protą pasitikrint? Bet nežinojau, kokiais rezultatais džiaugtis. Kas gyvena geriau – kvailiai ar protingi? Stebėjimai kėlė įvairių minčių.

Tuos, kurie nuolat šmėžavo televizoriuj, mūsų kiemsargis Baranauskas vadino durniais. Bet anie gyveno gerai, o Baranauskas – blogai. Aš gi Baranauską laikiau labai protingu, mat šis puikiai skaičiavo svetimus pinigus, o pats sugebėjo daugel metų pragyventi iš minimalios algos ir net susitaupyti naujai šluotai.

– Išgamos! – nuolat kažkam grūmojo Baranauskas. – Jie tik savimi rūpinasi!

Krūpčiojau klausydamas, mat irgi rūpinaus savimi. Tyriau tai ne kaimyno širdį…

– Žmogus jiems nerūp! Šaudyt tokius! – rėkė anas.

Ir man žmogus nerūpėjo, betgi stropiai linkčiojau galva – bijojau, kad nenušautų. Ir aš buvau girdėjęs, neva rūpintis žmogumi – gerai. Mylėti žmogų… Daryti jam gera…

Tik niekaip neįstengiau prisiverst. Ir kaip pasirinkt, kurį žmogų man mylėt? Negi tą rėksnį Baranauską?

– Jie neatsigręžia į paprastą žmogų! Jie nesidomi žmonių problemomis!

Linkčioju – net sprandą sopa. O juk nesuvokiu, dėl ko žmogus iš Turniškių turėtų domėtis mano kaimynu iš Šnipiškių? Jei anas taip nerėktų, net ir aš į jį neatsigręžčiau.

Paprasti žmonės nėmaž nesidomi paprastais. Kuris gi, atsivertęs žurnalą, ieško varguolio nuotraukos, jo gyvenimo aprašymo? Kuris atsigręžia gatvėj tokį pamatęs?

Paprasti domisi tik nepaprastaisiais, išrinktaisiais, jupiterių apšviestaisiais…

Bet jūs, nepaprasteji, tai jau spoksokit į mus!

Ar gražu iš kitų reikalaut to, ko pats nemėgsti ir nenori daryt?

Žygiai

– Pasididinau prostatą! – pasigyrė senelis Dūmelis.

– Įdomus sprendimas! – pavydėjom.

– Man patinka šlapintis, – aiškino senelis. – Ypač naktį, kai viskas aplink taip paslaptinga… Sykiu ir užvalgau…

– Puikus hobis! – gyrėm.

– Bet senam žmogui ne taip jau ir būtinas, – susidrovėjo senelis. – Užtat pateikiau Seimui įstatymo projektą: visi darbingo amžiaus vyrai privalo pasididint. Jei prižadins ne žadintuvai – kiek bus sutaupyta! Ir, aišku, sveikiau, kai prikelia natūralios organizmo reakcijos, o ne išorės dirgikliai. Ir pats jausies gerai, ir darbdavys bus patenkintas. Ir Seimas turės ką veikt.

Džiaugėmės senelio išmintimi ir stebėjomės: kiek neišnaudotų rezervų turi žmogus!

Sprendimai

Prociesorius B. aiškino:

– Kiti pamato vaiką ir bemat randa su juo bendrą kalbą: tiū – tiū – tiū – tiū… O aš neturiu ką vaikui pasakyt. Tuo labiau nenoriu klausytis, ką anas paisto. Iš vaiko, jaunesnio nei trisdešimt metų, niekad nesu girdėjęs dėmesio verto pasiūlymo.

– Vaikai, tai… – pradėjom.

Bet susimąstėm ir pabaigėm. Vėl tęsė B.:

– Įvykus kokiai nelaimei, pranešama, kad nukentėjo žmonės ir vaikai… Lyg vaikas būtų antžmogis… Kartais dar išskiriamos moterys, seneliai… Vyrai paskutinėj vietoj arba išvis neminimi. Bet pagal Lygybės įstatymą…

– Vos gimęs kūdikis sukuria tėvams darbo vietas, – sakėm. – Tai gal jis verslinykas?

– Bet paaugusiam rūpi tik pieno prisisriaubt ir klijų prisišniaukt. O jei pasodint tą pienburnį ant klijų? Ramu, kai ramūs vaikai.

– Vai… tai… tai… – pamąstėm.

– Visiems tėvams atrodo, kad būtent jų vaikai geriausi, – aiškino prociesorius. – Bet taip galėtų būt tik tokiu atveju, jei ir tėvai – geriausi. Tiek geriausių čia nėra. Net gerų stinga. Tai iš kur tie geručiai vaikai?

– Aišku, Mokytojau.

Pasiėmėm spragilus, kultuves, elektrošokus… Susikaupę nuėjom vaikų darželio pusėn.

Aiškūs neaiškūs dalykai

Menotyrininkė daktarė Olė Pupytė aiškino:

– Muzikantas groja, norėdamas pasakyt… Šokėjas šoka, norėdamas išreikšt…

– O kodėl jie negalėtų pasakyt ir išreikšt kaip žmonės, – piktinaus. – Aš gi nepučiu triūbos, norėdamas pasakyt: „labą dieną”. Atėjęs pas daktarą, nebandau išreikšt skausmo šokdamas…

– Kultūra toks dalykas, – atsiduso Olė. – Tu nesuprasi…

Daugiau man paaiškino kiemsargis:

– Kultūros kiekvienam galima įkrėst rykštėm. Išgirdai besikeikiantį – čiaukšt! Pamatei bešiukšlinantį – šmaukšt! Kitokiais būdais kurt kultūrą nė nereik.

Bet remti kultūros kūrėjus – būtina. Jei kūrėjas nebegali pats išeit iš baro, jį išvedam į aikštę ir paremiam specialiais strypais. Jei kiekvienoj aikštėj vietoj Kultūros ministerijos pinigais paremtos skulptūros stovės strypais paremtas skulptorius…

Pigiau. Protingiau. Prasmingiau.

Trapūs ryšiai

Menotyrininkė daktarė Olė Pupytė vėl aiškino:

– Žmonės sėdi, geria arbatą, nieko nevyksta, o tuo metu sudūžta likimai…

Kaip tik sėdėjom trise: mudu su žmona ir menotyrininkė.

Nieko nevyko, todėl aš lyg netyčia išmečiau puoduką ir tas sudužo.

– Atnešiu kitą, – pakilo žmona.

Vos jai išėjus, lovoj suskambo telefonas, kurį pats buvau ten paslėpęs, o dabar slapčiom skambinau kitu telefonu.

– Vaje! – šaukiau. – Ką daryt?

– Atsiliepkite, – patarė Olė Pupytė.

– Kad aš nemoku naudotis išmaniuoju telefonu!

Olė Pupytė nuėjo ieškot telefono, aš nusekiau jai iš paskos… Taip mes atsidūrėme lovoj.

– Įeitų dabar jūsų žmona, – juokėsi Olė. – Kažin, ką pagalvotų?

– Ką jau čia pagalvosi, – juokiaus ir aš.

Ir kaip sykis žmona atidarė duris.

– Jūs toli nuėjot!..

Kad išraudau!.. Dabar viešnia kažin ką pagalvos… Rūstus atsigręžiau į žmoną.

– Ponia! – sušukau. – Jeigu jums net lova atrodo toli… Tai, žinokit, ne visiems šitaip…

Žmona pagarbiai užvėrė duris.

– Toli… – pykčiojau. – O juk aš net Paryžiuj buvęs… Premiją gavęs… Premjeras man ranką yra spaudęs…

Šitaip supainiojus tolius, ir likimus gali sudaužyt!

Sutilindžiavo telefonas. Tai žmona skambino, klausė, ką patiekti pietums.

– Dėžę alaus ir tortą, – šaltai atsakiau.

Nieko daugiau nereikėjo.

Žmonės visur vienodi

Už lango pasigirdo nemalonus bumbsėjimas ir kvailas riksmas:

– Kur žiūri policija?

– A kas tau rūp? – šūktelėjo policininkas Pabiedinskas.

Mat kaip sykis tuo metu žiūrėjo televizorių, kuris rodė, kaip trise muša vieną. Scena buvo ištęsta ir be juokingų frazių, girdėjosi tik bumbsėjimas. Pagaliau mušamasis atsigręžė į ekraną ir suriko:

– Kur žiūri policija?

„Gal tikrai pro langą pažiūrėt? – pamąstė Pabiedinskas. – Gal ten įdomiau?”

Tas pats…

Bet kam elektrą pūstyt? Išjungė televizorių ir žiūrėjo pro langą.

Atitarnavusio veikėjo pasakojimas

Daugel metų važinėjau limuzinu ir buvau susidaręs daugmaž aiškų pasaulėvaizdį. O va išėjau pėsčias ir pasirodė, kad ne viskas taip…

Mano mašinoj visados plius 22. O lauke būna net gerokai vėsiau ir nėra jokios rankenėlės, kuria galėtum pareguliuot. Dabar suprantu, kodėl kiti nuolat susirūpinę šildymo problemom.

Važinėjant limuzinu daug smagiau atsigręžt į paprastą žmogų. Ypač jeigu jį aptaškai.

O kai pėsčias… Žiūriu, kiūtina paprastas, tai iš papratimo aš trept kojele balon… O anas kad šoks!..

O aš tiek metų maniau: paprastam žmogui malonu, kai dėmesį parodai…

Einant neįmanoma įjungt aukštesnės pavaros, tad aš priverstas dūlint sykiu su žemaisiais luomais. Aišku, nešiojuos švyturėlį ir blykstę, bet…

Esu labai nusivylęs.

Reformos padariniai

Išmanusis teisėjas Pontijus Tautkus taip kalbėjo:

– Netiesa, kad mes, teisėjai, nesugebame patys apsivalyt. Jei prisigėręs apsivemiu, tai visada pats išvalau ir mantiją, ir stalčius…

Ten buvę prisiekusieji labai stebėjosi ano didybe. O Tautkus tęsė:

– Jūs sakot: teisėjų klanas uždaras. O kuris gi atviras? Anava, pro langą biblioteka matyti… Kuris iš jūsų ir kada ten buvęs?.. Nė vienas. Štai koks uždaras bibliotekininkų klanas! Ką jie ten užsidarę veikia? Net policininkai ir žurnalistai bijo nosį kyštelt…

Prisiekusieji baugiai žvelgė to niūraus statinio pusėn, o kai kurie slapčiom žegnojosi ir prisiekė dorais būt.

– Jūs sakot: mes šiokie, anokie… – teisėjas apsiverkė. – O juk kaip aš benuteisčiau, vis vien bus negerai. Kenkėjui atrodys – per daug, kankiniui – per mažai. Vadinas, aš visados darau žmogui bloga. O esu geras! Aš noriu, kad visi būtų laimingi.

Visi susimąstė… Tautkus nusišluostė ašaras ir pasiūlė:

– Kuris iš jūsų be nuodėmės, tegu meta į mane akmenį.

Prisiekusieji apmėtė teisėją akmenimis ir užmušė. Tada nustebę klausinėjo kits kito:

– Jūs be nuodėmės?

– Kur ten!..

– Tai kodėl?..

– Žmonėms patiks.

– Taigi! Svarbiausia, kad žmonės būtų laimingi.

Tai išgirdęs numirėlis atgijo ir šypsodamas tarė:

– Atlikta!

Tada išleido paskutinį kvapą, ir šis kvapas tučtuojau pateko į specialius paskirstymo punktus: redakcijas, televizijas, radijo stotis…

O iš ten – paveiktas veiksmo tirštikliais ir skonio stiprikliais – į kiekvieno lietuvio namus, kur daugel mėnesių rūgo, garavo, svaigino, puvo…

Smagu buvo!

Padėtis

Lietuvos žmonės buvo dviejų rūšių: vieni turėjo gyvenimo būdą, o kiti gyveno būdose…

Bet kas geriau? Būko gyvenimo būdą keliskart per metus valkiojo visos vietinės televizijos, o va Bukelio būdą sykį filmavo pasiklydę japonai, tad, galimas daiktas, pademonstravo net Tekančios Saulės šaly.

– Jūs glaudžiatės šitam laikinam būste todėl, kad jūsų namus sugriovė žemės drebėjimas? – droviai linkčiodami teiravosi japonai.

– Taip, – sąžiningai atsakė Bukelis. – Tai nutiko prieš dvidešimt metų.

– Jūsų daiktus turbūt cunamis nusinešė?

– Taigi, – pritarė Bukelis. – Pas mus jie viską neša.

– Kaip manote, kada jūsų gyvenimas grįš į normalias vėžes?

Bukelis nesuprato klausimo, todėl išraudęs tik pats palinkčiojo ir nudūlino savo būdon, kur televizorius kaip sykis rodė Būko gyvenimo būdą. 

Būkas važinėjo motociklu viršum vandens, skraidė oru, šėrė plėšrią barakudą, – žodžiu, darė viską, kas nežmoniška, ko gyvenime nereikia.

„Vargšas, – mintijo Bukelis. – Jis priverstas šitaip elgtis dėl to, kad mūsų televizijos turėtų ką rodyt.”

Susigraudinęs išmetė televizorių pro langą.

Mat nežinojo: pasaulis jau tiek pasivystęs nežmoniška kryptimi, kad nebe žmogaus jėgoms ką pakeist…

Likimai

1.

Rytais Būkas apžvelgdavo teritoriją: „Anava, kiek turiu žemės! O kas iš to?”

Nesyk buvo kilusi mintis prieit prie simpatiškos ponios, prisipažint:

– Esu žemgrobys.

Bet vis nedrįso. Žinojo, kad po tokių žodžių dažna eitų su juo į jo žemės kraštą. Bet Būkas tai negalėtų tokios gerbt!

O jei išgirdusi nusigręš? Kaip tokią mylėtų!.. Tik kam anai žemgrobys?

„Kiti aria, sėja, o aš grobiu. Koks esu menkas!” – ūdijo save.

Bet pamatys kur žemės – ir negali ramiai praeit. Labiausiai jį traukė purvas. Žvyro nevertino, o į molį išvis nežiūrėjo. Kabino purvą saujom ir kimšo į kišenes. Bet kartais parsinešdavo ir kepurėj.

Krūvos žemių stūksojo prie jo trobos.

O laimė? Kur jinai?..

„Mest visa tai… Būt paprastu žemdirbiu”, – nesyk pasvajodavo Būkas.

Svajoti – lengva…

2.

– Mano kaimynas – žemgrobys! – giriasi Bukelis. – Aš jam sakau: „labą dieną”, o jis man…

– „Galvą nutrauksiu!” – blykšta žmonės.

– O jis man: „labas”.

– Negali būt!

– Žemgrobiai paprasti… Nuo žmogaus neatskirtum, – aiškina Bukelis.

Kas patikės…

3.

Būkas griūva kniūbsčias ir apkabina savo žemę, rėkdamas: „O, žeme!..”

Buvo taip matęs filme. Filmas jam patiko. Bet pačiam griuvinėti… Kas iš to?

„Žemė aplaistyta krauju ir ašarom, – topteli. – O kaimynas tai bus ir apmy…”

Atsikėlęs nupurškia žemę losjonais ir vėl griūva. Tas pats…

Kitąsyk Būkas įlenda į žemę, tik nosis kyšo.

Smagu! Bet paskui vėl kyla klausimas: o kas iš to?

Ateina Bukelis, patrepsi prie galvos ir sako:

– Labą dieną.

– Labas, – atsako Būkas.

Bukelis nueina švytėdamas.

„Kiek nedaug žmogui reik, – pavydžiai mąsto Būkas. – Kad aš mokėčiau taip gyvent…”

Kas beišmokys…

Bukelis atranda šviesą

Būkas skundėsi:

– Kiekvienam teko regėt varguolių, kurie, suvalgę devynias ropes, išdidžiai atstumia dešimtą. Atseit aš jau sotus…

O kas matė turtuolį, kuris atstumtų devyniasdešimt devintą milijoną ir tartų sau: „Stop! Aš jau turtingas. Daugiau nebeturtėsiu.” O kuris savanoriškai imtų vargšėti, laikytis skurdo dietos? Kur ten!

Štai man jau tvoros plyšta ir visureigiai virsta iš kiemo, o aš vis tiek žemę grobiu ir prekybos tinklus plečiu. Užtat reikalingi rimti sprendimai. Yra skurdo riba, turi būti ir turto riba.

– Bet mes štai metų metais gyvenam žemiau skurdo ribos, – guodė Bukelis. – Tai gal įmanoma gyvaliot ir aukščiau turto ribos? Aišku, tai nežmoniška. Bet žmonės viską gali.

Tik Maximai už minimalią algą neįmanoma vadovaut. Andai vienas skrandį susimažino. Ir kas jį bematė? Pasilpusį pirkėjai suėdė. O jei visus šitaip… Kur, anuos suėdę, ėdalo begausim?

Tegu viskas lieka, kaip buvę, nes geriau būti nebegali.

Bukelis atsiranda iš naujo

Bukelis kalbėjo čiabuviams:

– Rytą, vos pramerkęs akis, laukiu: tuoj ims griūti visokios nelaimės. Smagu, kai yra ko laukt! Ir vis tiek kartais kyla paikas noras gyvenimą pakeist…

– Eisiu laimės ieškot, – tariau.

– Eik, – atsiliepė žmona. – Bet žinok: visokie perėjūnai, išmaišę pasaulį, supranta, kad laimė – namuose.

– Oho! – stebėjaus. – Gal ir man taip nutiks… Bet kaip laimė galėtų namie atsirast? Kas tai turėtų būt?

– Mylimas žmogus, – tyliai tarė žmona.

– Tu man visados draudei į namus moteris vedžiotis! – sušukau. – O kai manęs čia nebus, anos tikrai baiminsis užsukt.

Trenkiau durim…

…O už durų plytėjo išorė: į vakarus driekėsi ilgumos, į šiaurę – platumos. Pasigailėjau nepaėmęs televizoriaus – galėčiau orientuotis pagal žvaigždes ir tiksliai žinočiau, kur esu. Dabar gi teko orientuotis pagal savo trobą, nuo kurios buvau nutolęs kiek mažiau nei per akmens metimą.

Taip sprendžiau iš to, kad namiškiai slėpėsi už durų.

Negalėdamas paleist iš akių trobos, į priekį ėjau atbulas.

– Taip ir atsiradau čia, – pabaigė Bukelis.

Visi labai stebėjosi.

Netektys

Bukelis jau taikėsi pjaut dirbtinį zuikį, kai staiga vidun įžengė Būkas ir pranešė:

– Rytoj ateina ruduo!

– Pas jus? – pašoko Bukelienė. – Kaip įdomu!

– O pas mus vakar sekmadienis buvo… – dirbtinai žvaliai gyrėsi Bukelis.

Susižvelgė su žmona, ir abu pagalvojo: kas jau tas sekmadienis…

– Ar ilgam ateina? – domėjosi Bukelienė.

– Dar neaišku, – atsakė Būkas. – Bet iki žiemos turėtų pabūt.

Visi nutilo.

– Pas jus labai lėtai slenka valandos, – priekaištavo Būkas.

– Grindys neišvaškuotos, – teisinosi Bukelis.

– Sykį pusvalandis labai greit prabėgo, – priminė Bukelienė. – Kada tai buvo…

– Užpernai. Galėtų dabar koks prabėgt…

– Padoriuose namuose pusvalandžių nė nebūna, – padarė pastabą Būkas.

Bukelienė jau kels prie akių skarelę… Bet kaip sykis ėmė lyti, ir nebeliko prasmės verkt.

– Kas naujo Kinijoj? – klausė Bukelis.

– Nieko, – atsakė Būkas.

– O šiam pasauly? – teiravosi Bukelienė. – Yra toksai pasaulis, ar tai tik sapnas?

Vėl visi nutilo.

– Nesimezga pokalbis, – raukėsi Būkas.

– Todėl, kad oras išretėjęs, – aiškino Bukelis. – Mes kvėpuojam…

– Pas jus niekad nesimezga, – piktinosi Būkas. – O va Bukeliūnas visados turi ką pasakyt.

– Mes irgi turim, – įsižeidė moteris. – Bet juodai dienai taupom.

– O kada pas jus juodos?

– Antradieniais ir ketvirtadieniais. Taip pat neporinėm dienom.

– O pas Bukeliūną išvis juodų nebūna.

Visi nutilo trečiąsyk.

– Jei pokalbis nutrūksta tris kartus, svečias privalo išeit, – priminė Bukelis.

– Tai Suomijoj, – patikslino Būkas. – Nes ten rimti pokalbiai.

– Norėčiau ir aš kada nors rimtą pokalbį palaikyt… – išraudo Bukelienė.

– Ne prie svetimų! – subarė Bukelis.

– Mūsų platumose galima kalbėtis ir neturint ką pasakyti, – priminė Būkas.

Bukelienė paleido netikrą zuikį, ir tas palindo po lova. O Bukelis net nuo suolo nukrito.

– Kaip šitaip gali būt? – šaukė per kits kitą. – Kaip tokį pokalbį pradėt?

– Būna, kad iš tolo pradeda, – pasakojo Būkas. – Rečiau – nuo pradžių. O dažniausiai triskart per dieną apie nieką šnekasi.

– Prieš valgį?

– Nesvarbu.

– Bet ką gi apie nieką galima pasakyt?

– Viską!

– O mes apie nieką nemokam kalbėt, – apsiverkė Bukelienė.

– Todėl, kad mes nieko neturim, – ramino Bukelis.

– Jūs inteligentai, – išaiškino Būkas.

Netikras zuikis krimstelėjo jam į koją.

Būkas įsižeidė ir išėjo pas Bukeliūną.

Rūpesčiai

Bukelis skundėsi:

– Visi žino, kad kitąmet bus pasaulio pabaiga. Tačiau nėra jokios papildomos informacijos. Ar tai bus darbo, ar poilsio diena? Ar vyks kokios akcijos, išpardavimai? Pagaliau – kaip tai nutiks: ar žemės rutulys sprogs, ar dujom nuodys…

– O koks tau skirtumas? – klausė Būkas.

– Jei sprogs… Gal nebūtina puoštis naujais rūbais? O jei cikloną paleis… Gražu, jei ponios – baltom sukniom, ponai – juodais smokingais. Iš vakaro nevalgyt, kad oro nepagadintume…

– Bus blogas oras – pabaigą į kitą dieną perkels.

– Bet reiktų jau dabar ruoštis. Toks įvykis ne kasmet. Gal suvienytų labiau nei krepšinis? O gal net visas pasaulis apsikabintų…

– Kas tam pasauliui rūp? – Būkas numojo ranka – Juk pasaulio pabaiga tik Lietuvoj bus.

– Ot, nepagalvojau…

– Blogiau nebus.

– Tada gerai.

– Išslaptinus dokumentus rasta įrodymų, kad pasaulio pabaiga pas mus prasidėjo prieš dvidešimt metų ir tęsis dar antra tiek…

– Eik tu sau…

Nuėjo ir ištirpo rūke…

1.

– Kas yra žmogus? – klausė prociesorius B.

– Mokytojau! – šaukėm. – Bene mes piemenys? Pradėkim nuo rimtų dalykų.

– Tebūnie, – nusileido anas.

Išvyniojęs parodė mums tam tikrą daiktą.

– Išmanusis grėblys „Philips”, – paaiškino. – Gali smogt žmogui į kaktą iš didelio atstumo. Nebereiks ant jo lipt.

– Tai patogumas! – stebėjomės.

– Privalomas politikams, bet subalansuotas kiekvienam lietuviui. 

Pasitepėm kaktas taukais, o prociesorius klausė:

– Kodėl grėblys vis puola ant žmogaus?

– Šiaip sau, – juokėmės. – Smagu.

– Neteisingas atsakymas. Grėblys nori įspėti žmogų, kad reikia būti kukliam, nes kad ir koks būtum gudruolis, vis tiek kartosi tas pačias klaidas. Jei nebūtų grėblio, žmogus visai pasileistų.

Prociesorius atsargiai paguldė grėblį į futliarą.

– Šiam kartui gana, – tarė. – O kitąsyk pakalbėsim apie išmanųjį šaukštą „Sony Ericsson” ir išmaniąją guminę lazdą „Nokia”.

Ilgai nenorėjom skirstytis iš auditorijos. Dabar jau visi džiaugėmės, kad studijuojame Riomerio universitete. O kiek andai spyriotasi: „Kam mums tie mokslai? Viską mes mokam!..”

Paikas, tingus lietuvis! Išmanioji lazda pravers…

2.

– Kažin iš kur atsiranda tie pinigai, kuriuos Europa visokiem durniam išdalija? – klausiau.

Prociesorius B. išaiškino:

– Visų šalių prezidentai, premjerai ir kiti veikėjai nuolat įsivelia į siekso skandalus ir norėdami, kad tai nebūtų paviešinta, perveda milijonus į Valiutos fondą, pavadintą Tarptautiniu, mat ir kai kurios bobos – tarptautinės. Ten jau kažin kiek milijardų prikaupta! O tokių pinigėlių bene gaila?

– Vadinas, būtent sieksas yra visokios pažangos variklis?

– Siekso skandalai, – patikslino prociesorius. – Paprastas buitinis sieksas nenaudingas.

– Tai kodėl gi šiuom nuolat užsiiminėjam?

Prociesorius skėsčiojo rankom.

– Tamsuoliai…

Tuomet aš paklausiau to, kas man labiausiai rūpėjo:

– Ar įmanoma įsivelt į siekso skandalą su žmona? Kažin kas tada būtų? Gal lova sprogtų?

Prociesorius tik atsiduso.

Supratau, kad tai opus klausimas, kurį reiktų spręsti visos Europos mastu, bet laikas tam dar nepribrendęs.

3.

Kitąsyk vėl klausiau:

– Miesto moterys dažniau skundžiasi vyrų priekabiavimu. Kodėl?

– Todėl, kad miestietis dažnąsyk damai tik delnu per užpakalį pliaukšteli. O va kaimietis lupa diržu ar net pagaliu per galvą. Kitoks kontaktas.

Kiek pamąstęs, prociesorius pridūrė:

– Vyrai priekabiauja, o moterys ieško priekabių. „Einam į lovą”, – siūlo vyras. O moteris: „Ko drybsai lovoj?..”

– Tai kaip čia pasiekt harmoniją?

– Pagal Lyčių lygybės perspektyvinį planą jau kitąmet prisiartinti prie moters vyras begalės tik surištom rankom ir užrištom akim.

– Šitaip bus geriausia, – pritariau.

– O dar po metų visos moterys net virtuvėse vaikštinės apsigobusios juodais škurliais, o po tais škurliais ryšės diržus su trotilo briketais.

– Santykiai bus dar rimtesni, – džiaugiaus.

4.

Prociesorius B. aiškino:

– Kitados gimstamumas buvo didesnis todėl, kad vaikai buvo paprastesni. O šiuolaikiniai gimsta su teisėm. Vos kiek sutrenksi – baisiausias triukšmas! Koks sveiko proto suaugėlis norės užsikraut tokią naštą?

Visus net šiurpas nukrėtė. O prociesorius tęsė:

– Jeigu vaikas turi plačiausias teises, jis privalo turėt ir kokybės sertifikatą, kuriuo tėvams būtų garantuojama, kad vaikas bus techniškai tvarkingas: neterš aplinkos, neskleis triukšmo ir neturės apsigimėliškos jungties su kompiuteriu. Tokių modelių tėvai įsigytų net keletą. Aišku, sulaukęs paauglystės vaikas vis tiek suges. Tada jis kišamas į mėgintuvėlį ir ten brandinamas, nes laikyt paauglio namie tikrai niekas nenori.

Labai stebėjomės tokiais išmaniais sprendimais.

5.

Prociesorius B. vėl aiškino:

– Yra vargingų žmonių, kurie neišgali nusipirkti net padoraus drabužio. Betgi mokslininkai jau yra sukūrę išmanųjį pakabą. Tokį gana pakabinti spintoj tarp vyriškų ir moteriškų rūbų ir po devynių mėnesių ant jo užaugs naujas rūbelis.

– Tai kodėl tiek daug skurdžiai apsirengusių?

– Todėl, kad pakabo apvaisinimui spintoje priešinasi Prekybos Tinklai. Prekijai pripažįsta tik neva natūralų drabužio atsiradimą iš dirbtinio pluošto.

– Spintoj kaip tik natūraliau, – sakėm.

– Jiems mat keista, kad drabužis gali iš nieko užaugt.

– Gal jie nėra matę, kokios pilys šitaip užauga?! – šaukėm. – Kodėl niekas neprieštarauja pilių atsiradimui iš nieko?

Prociesorius tik barzdą kraipė tatai girdėdamas. Ir kantriai aiškino:

– Pilių atsiradimas iš nieko yra laikomas natūraliu, o iš darbo – nenatūraliu ar net neįmanomu. Todėl…

Bet nuo žinių pertekliaus apsisuko mums galvos, ir mes išėjome atbulom.

6.

– Ateity viskas šiam pasauly bus išmanu, – aiškina prociesorius B. – Visut viskas!

Riomerio universiteto Teisių fakulteto Aktų salėj neįprastai tylu, niekas nesimėto bandelėm. Būsimas išmanusis pasaulis visus baugina…

– O sriuba? – pagaliau išdrįsta paklaust Morkus. – Sriuba tai jau nebus išmani…

– Būtinai bus, – tyliai, bet tvirtai atsako prociesorius. – Net šaltibarščiai.

Nuliūdę susiveržiam diržus.

– O va kai medžiai bus išmanūs, jie iškart augs reikalingų daiktų pavidalais: stalais, spintom, lovom…

– Visi medžiai norės lovom užaugt… – prunkščia Lukas.

Prociesorius stveria išilginę liniuotę ir apskaldo anam ausis.

– Medžiai nėra tiek iškrypę.

– O moterys? – kelia ranką Jonas. – Ar moterys ateity bus su liečiamaisiais paviršiais?

– Aišku, su.

– Vyresniems vyrams bus didelis vargas, – visų rūpestį garsiai išsako Matas. – Kažin ar bemokėsim paliest…

– Jūs net išmaniuoju telefonu nemokat naudotis! – šaukia prociesorius. – Tai kodėl Lietuvai tokiais rūpintis? Kodėl Europai tokius remt?

Panarinam galvas, neišmanydami, ką atsakyt.

– O kodėl Puntuką restauruoja? – įsidrąsinęs klausia Morkus. – Aš gal dar pats galiu tapti išmaniuoju ir net skaitmeniniu!.. Jei kokį priedėlį prijungt…

Tikrai! Su viltim žvelgiam į prociesorių. Bet šis tik atsidūsta:

– Pats tu priedėlis.

– Prie Lietuvos, – oriai linkteli Morkus. – Ir kažikaip skersas persisukęs ima skanduot: – O Lietuva! Kas tu be manęs?..

Žvelgiam sužavėti: matyt, anam trombas arterijoj, ir kraujas į smegenis nebeprateka.

– Tu priedėlis prie grabo, – išaiškina prociesorius.

Surimtėjam, užsisvajojam…

– Ateity turbūt ir grabai bus išmanūs? – domisi Jonas.

– Aišku, bus, – patvirtina prociesorius.

Visų galvose šmėsteli ta pati mintis, bet garsiai tik Matas ryžtasi tart:

– Kažin ar mokėsim tokiuose gulėt…

Ir visus tuomet, sakytum, koks šiurpis nukrečia…

Paprastam žmogui gali niekur nebebūt vietos.

7.

Prociesorius B. vėl aiškino:

– Išmanusis žmogus yra tai, ką jis valdo, o paprastasis – ką valgo.

Regėdamas, kad mes nesigaudom, pridūrė:

– Išmanusis turi begales mygtukų ir svertų, kuriuos užsimanęs gali spūstelt, ir paprastieji tuomet atlieka jam daugybę funkcijų… Ir vis dėlto išmanusis žmogus kai kuom skiriasi nuo išmanaus telefono, mat telefoną galima ir net būtina liest, o išmaniojo žmogaus negali paliesti nei policininkas, nei prokuroras.

– Kai kuriuos paliečia… – murmėjom.

– Tai prasti modeliai, nes neturi natūralios jungties su valdžia.

– Išmaniuosius, manding, irgi kažkas turi valdyt?

– Jie patys valdosi.

– Yra tokių, kurie visai nesivaldo, – gūžėmės. – Tie, musėt, sugedę?

– Anaiptol! Tai aukščiausia rūšis. Jūs tiesiog negalit suvokt anų veikimo principų.

– Ar išmaniuosius pakrauna paprastieji? – domėjomės.

– Kažkiek pakrauna Europa, – aiškino prociesorius. – Bet iš esmės – taip: visi paprastieji yra tik pakrovėjai.

– Atseit be mūsų anys neveiktų! – vypsojom. – O jau manėm esą čia niekam nereikalingi…

Bet po kurio laiko vėl krapštėm pakaušius.

– Tai pakrovėjas žmogus, ar ne?

– O kaip jums atrodo? Ar gyvenat kaip žmonės, ar tik žiūrėdami į kitus suprantat: gyvena žmonės…

Aišku, tik žiūrėdami…

– Ir neniurnėkit ant išmaniųjų, – sakė prociesorius. – Be anų, savaime, ir jūs neveiktumėt.

– Bet kodėl? – šaukėm.

– O bene kas draudžia jums eit į valdžią, į verslą… Jungtys atviros! Betgi teturit vieną papildomą kištuką, o ir tą metų metais be naudos kaišiojat.

Paraudonavom ir išėjom…

Praeidami prociesoriaus dvarą kažkaip savaime pakrovėm po langais…

Lengviau tapo.

Prisimenu, kai buvau krepšininkas, tai mano ūgis buvo du metrai dvidešimt. Visi mane pravardžiavo „centru”. Aš turėjau gaudyt kamuolius ir dėti juos į krepšį. Atseit žmonėms tai patinka. Bet man nėmaž nepatiko visų akivaizdoj trumpom kelnikėm strikinėt.

– Aš nenoriu žaist! Aš jau didelis, – sakiau.

– Šiandien labai svarbios rungtynės, – įtikinėjo treneris. – Su ispanais.

– Aš nemoku ispaniškai.

– Galėsi jiems rusiškai atsakyt.

– Aš nenoriu žaist su nepažįstamais, – spyriojaus. – Pažaisim su draugais kur pasislėpę…

Treneris paskambino mano žmonai, ir ta kaipmat atlėkė į salę. Baisiai jos bijojau, bet būdamas toks išstypęs niekaip nesugalvojau, kur pasislėpt.

– Tučtuojau eik žaist! – skardžiai rėkė ta moterėlė, nors buvo mažesnė už mane gal kokiu pusmetriu.

Kitais atvejais tokia drąsa mane tarsi suparalyžiuodavo, ir aš nebeįstengdavau prieštaraut.

Bet šįsyk buvau taip kovingai nusiteikęs, kad pavyko atlikti keletą klaidinančių judesių ir atsidūriau treneriui už nugaros.

Parodžiau anai asilo ausis.

– Klausyk žmonos ir džiaukis, kad tokią gerą turi, – sakė treneris. – Kitos savo vyreliams taigi dirbt liepia…

– Ir aš noriu dirbt! – sušukau.

Svajojau būti sodininkas, skinti obuolius ir ramiai, neskubėdamas dėti juos į krepšį.

– Žmonės serga už Lietuvą, – aiškino treneris.

– Kai pasigydys, tai pagalvosiu, kaip man elgtis, – atšoviau. – Bene ligonių nuomonė man turi rūpėt…

– Nors šiandien pažaisk. Šiandien privalom laimėt.

– Koks ten žaidimas! – pykau. – Anąsyk ispanai man nė sykio nedavė kamuolio, o keliskart tiesiog iš rankų išplėšė. Net kilo įtarimas, kad jie irgi nori laimėt…

– Nesąmonė! – šaukė treneris. – Kas jiems iš to?

Panaši mintis kirbėjo ir mano galvoj: o kas mums iš to?

Bet jau įgriso ginčytis ir numojau ranka.

– Tegu vietoj manęs mano žmona žaidžia. Ispanai ją gaudys, o mūsiškiai primėtys.

Treneris susižvelgė su maniške. Ta linktelėjo…

Mūsiškiai laimėjo.

Ir kas iš to? Visas pasaulis dar sykį pamatė, kad visi lietuviai mėgsta žaist. Kas gali į tokius rimtai žiūrėt?

…Jau kuris laikas nebežaidžiu krepšinio, ir mano ūgis – tik metras šešiasdešimt.

Bet keistas dalykas: anuomet pro visas duris galėdavau įeit, o dabar – niekur…

Pozicijos

– Saulės nebėr… Pilkas dangus ir liūdna žemė… Ruduo, – aiškinau Lietuvos žmonėms.

Tie užsirašinėjo ir dėkojo už suteiktas žinias.

– Išlėkė paukščiai, – tęsiau. – Medžiai meta lapus…

– Ir kam visa tai naudinga?

– Aišku, ne mums.

– Amžinai tas pats! – piktinosi žmonės. – Daro jie ką nori.

– Jėga susigrąžinsim vasarą! – grūmojo pradedantys pensininkai. – Juk anys tik vieną naikintuvą betur…

– Liaukitės, – ramino vyresnėliai. – Ten visuos kabinetuos naikintuvų pritūpę…

– Taigi, – pritariau. – Todėl privalom nepasiduoti provokacijoms ir elgtis oriai, tarsi nieko nebūtų įvykę.

– Bet užeis šalčiai… Reiks šildytis…

– O mes nesišildysim! Ir ką mums padarys?

Visi pritarė: tokiems nieko nebepadarysi.

Džiaugsmo simfonija

– Jei nukris iš dangaus šimtinė, džiaugsis kiekvienas. Bet tai džiaugsmas, kuriam nereikia jokių pastangų. Tai pigus džiaugsmas. O tu išmok džiaugtis tuom, kuom džiaugtis sunku, – mokino prociesorius B. – Štai kyla kainos ir mokesčiai, ir jūs įdomiai balansuojat ant išnykimo ribos. Kitiems – cirkas, jūs gi – adrenalino pigiai pasigaminat… Du viename!

– Ot nepagalvojom!..

– O jau kaip smagu, kai mažėja algos! – tęsė prociesorius. – Net į užpakalinę kišenę įsikišus figūros nepagadina. Nei tau po krautuves valkiotis, nei bankuose vargą vargt.

– Kiek daug linksminančių dalykų! – stebėjomės. – O žmonės vis tiek niūrūs.

– Toks charakteris. Ką bedarytum, mūsiškio nepradžiuginsi. O va pietiečiai kitokie. Pietiečiui parodai mandariną – ir juokiasi.

– O citriną?

– Irgi.

– O jei mūsiškiui parodyt?

– Dar labiau surūgs.

– Gal dėl to, kad citrinos rūgščios?

– Ir nuo mandarino jam tas pats.

– O jei rodyt jam kruopas, miltus, aliejų?..

– Įsižeis.

– Ot tai pasipūtęs! – piktinaus. – Bet nejau niekaip neįmanoma pradžiugint?..

O jei parodyt lietuviui kitą lietuvį ir pateikt ano nelaimių išklotinę, sutvirtintą daktaro, gaisrininko ir policininko antspaudais?

– Irgi bus nepatenkintas. Kodėl ano nelaimės didesnės? Anas turi pilną invalidumą, o aš tik dalinį… Anas vežimėly kaip ponas, o aš su ramentais…

– Špygą tokiam parodyt!

– Kas tiktai nerodo! Jau kiek metų!

– Manding, čia ir paslaptis, – spėjau. – Kas tiek atbukęs, kad nesistebi net špygą regėdamas, to jau niekuom nebenustebinsi.

– Nuostabu, kad taip yra, – džiaugėsi prociesorius.

Kasdieniai paranormalūs reiškiniai

Galva pramušiau sieną. Kaimynai spokso pro skylę…

Galima ir galva dirbt. Bet kas iš to?

Sykį paklausiau savęs:

– Kodėl kaimynų televizorius rodo geras programas, o mūsiškis?..

– Koks žmogus, toks ir jo televizorius, – paaiškinau sau.

– O kodėl blogos dienos ilgos, o geros trumpos?

– Kad žmogus nepriprastų prie gero, – vėl aiškinau. – Pripratęs norės vis didesnių dozių.

Kitąsyk sapnavau, kad vejasi traukinys. „Tai gyvenimas nori mane sutraiškyt, – sumečiau. – Pasąmonė žino ir bando įspėti. Būk atsargus…”

Pažvelgiau pro langą… Visur galėjo būti gyvenimas. Praėjo žmona… Ir ta – gyvenimo dalis. Ką daryti? Ar policija galėtų gyvenimą sulaikyt?

– Kur aš esu? – paklausiau.

– Namie, – atsakė žmona.

Krūptelėjau… Taip tik atrodo, kad kiti akli. O jie viską mato!

Saulė pasislėpė debesy. „Tai ženklas, – toptelėjo. – Reikia ir man slėptis.”

Palindau po lova… Pavakare atėjo kaimynas. Lova kad ims siūbuot!..

Bet kai susikaupiau ir keletą minučių sau tvirtinau: „Aš drąsus! Aš drąsus!”, tai liovėsi.

– Kur Juozapas? – teiravosi kaimynas.

– Gal po lova, – juokėsi žmona.

Ir aš kikenau. Vyras po lova – tai visados juokinga.

Aukštumos

– Pagaliau aš lioviaus domėtis priešinga lytim, – pasigyrė senelis Rėmelis. – Dabar galėsiu daugiau dėmesio skirti sau.

Pavydžiai žvelgėm į tą gudruolį. Visur jis pirmas!

– Šiandien pradedu gyvent, – tarė senelis. – Vieną sykį reikia pradėt.

Apstulbę dairėmės į kits kitą. Visi žinojom, kad reikia. Bet visados žinojom, kad pradėsim nuo rytdienos, ir buvo ramu.

Susirinkom daiktus ir išsinešdinom, kol nepradėjo ten viskas griūt…

Ryt grįšim. Tikriausiai anas jau bus pabaigęs.

Geros blogybės

– Jei paviešins viską, ką žmonės kalba apie kitus žmones… – susimąstė žmona. – Kas bus?

– Gerai bus, – atsakiau. – Pagaliau žmonės liausis plepėję.

– Bet galima apie kitus ir gerai kalbėti…

– Pabandyk.

Ta prasižiojo ir vėl užsičiaupė. Suprato, kad nepavyks. Didelis rūpestis užgulė sielą. Jei apkalbėti kitus taps nebeįmanoma? Kaip gyventi? Kam?

– Apie ką tada kalbėt?

– Patylėsim! – linksmai sušukau. – Seniai laukiu.

– Žmogus vis tiek norės liežuviu malt, – tarė moteris. – Tai propeleris, tempiantis pirmyn.

– Teks išmokti apie kitus gerai kalbėt.

– Tada visur tvyros melas. Galvosim viena, kalbėsim kita. Kaip anuomet…

– Bus paviešinta ir tai, ką galvojam, – guodžiau. – Teks ir galvot išmokti gerai: aš puikiai jaučiuos! Mano šeima gera! Mano valdžia…

– To tai jau nebus! – suriko. – Žmonės verčiau išvis liausis galvoję.

– O kai paviešins ir tai, ką jaučiam, – tęsiau, – tada išmoksim ir jaustis gerai.

– Bus geri laikai, – pravirko moteris.

– Gerai, kad mes jų nesulauksim, – pritariau.

Siauros platumos

– Aš visko matęs! – giriasi kaimynas.

– Bet nieko nesupratęs, – atsakau.

Visi „visko matę” būdavo neturtėliai, o kai kurie net benamiai – būtent todėl jiems ir tekdavo bastytis. Aš gi – nieko nematęs, niekur nebuvęs, net kelis dešimtmečius pragyvenęs su ta pačia moterim. Niekad neieškojęs naujų kelių, o netyčia tokį radęs, lanku apeidavęs.

Visko matę įkyrėdavo nuobodžiais pasakojimais, ir visados pagalvodavau: „Gerai, kad aš to nemačiau, ten nebuvau, tų tipų nesutikau.”

– Aš pažįstu gyvenimą, – sako kaimynas.

– Bet gyvenimas tai kažin ar kam giriasi tave pažįstąs, – vypteliu.

Mano manymu, tokios pažintys nelygios ir žemina žmogų.

Kadaise ir aš turėjau svajonę – susipažinti su savim. Bet vis neišdrįsau… O jei nepatiks? Geriau atokiau… Kai pamiršti, kad esi, kartais net gyvent imi…

Kur benueičiau, jaunimas vis prašo:

– Papasakok, dėde, apie Didžiąją Vienuoliktųjų Kampaniją.

Aš dėl akių kiek pasimaivau. Atseit nieko ten tokio… Mumis dėti ir jūs… Bet, aišku, imu pasakot:

– Tą vasarą visi tikėjomės, kad Lietuva paskelbs karą Austrijai, Vengrijai, Rusijai ir net Vokietijai, nes ta irgi keliaklupsčiavo… Bet kur tau! Valdžiavyriai tik kalbas varinėjo ir popiergalius siuntinėjo. Neapsikentęs užlipau ant stogo ir šūktelėjau kaimynams:

– Reikia, vyrai, patiems kilt!

– Ar įveiksim? – klausė kiemsargis.

– Europa ištižus. O Rusiją išmaniaisiais telefonais užmėtysim. Kol ruskeliai susiprotės, kaip tie veikia… Apsidirbę Europoj, jau prie Maskvos stovėsim. Nors ko ten stovėt? Paimsim „Gazpromą” ir užsuksim čiaupus.

Paskui mano pozicija dar sugriežtėjo.

– Visai Europai užsukt!

– Gal negražu? – svarstė kaimynai.

– Atsikvošėkit! – šaukiau. – Bene į grožio konkursą einam?..

………………………….

…Iš visų kaimų ir miestų kilo ir sykiu su mumis ėjo bedarbiai, elgetos, išlaikytiniai… Su lazdom, terbom, kryžiais… Jaunesnės kartos pensininkai traukė „Ant kalno mūrai”, o vyresniųjų sparnas – „Marija…” Vyslą forsavo daugiatūkstantinės kolonos. Tiesa, nemaža dalis pavargėlių prigulė dugne… Europa buvo be sienų, tad silpnaregiai sunkiai orientavosi ir nuolat pasiklysdavo.

Gretos retėjo, bet vis tiek atkakliai slinkom pirmyn.

– Lietuviai Austrijon eina, – baugiai kuždėjosi NATO generolai. – Reikia kažką daryt…

– Ką tokiai galybei padarysi…

Tikrai! NATO ginkluotė nebuvo pritaikyta karui su klipatom. Nė vienas generolas nedrįso duot įsakymo aviacijos antskrydžiams, tankų atakoms… Juolab kad mus palaikė visos Trečiojo pasaulio šalys.

Kol kariškiai tarėsi, mes ėjom… Ir sykį, išgirdę „Anoj pusėj dunojėlio…”, supratom, kad pasiekėm tikslą.

– Išlįskit, austrijokai! – suriko kiemsargis.

Tie išlindo iš savo filharmonijų su smuikais ir violončelėm.

– Austrais esate jūs gimę, – aiškinau. – Tą garbę gavote užgimę, o leidote jai pražūt.

– Kokia gėda! – šaukė tie. – Dabar tik supratom!..

– Turėsit visi keliaut Ispanijon ir dešimt metų mandarinus ten skint, – nurodžiau.

Austrai labai džiaugėsi taip lengvai išsisukę.

Išsigandę maskvėnai atsiuntė derybininkus. Šie prašė taikos ir žadėjo atiduoti visus rusus, kokių tik mums reikia.

Mes gi jau buvom pamiršę, dėl ko ėjom, ir tai šiek tiek apsunkino derybas.

– Kam mums tie rusai! – spjaudėsi kiemsargis.

– Moteris gal ir galėtume paimt, – nelabai tvirtai sakė senelis Zebediejus.

Laimė, pagaliau atsirado Lenkijoj pasiklydęs Zuokas ir pareikalavo devynių vagonų saulėgrąžų – kompensacijos už patirtą žalą.

Buvom tiek įsismaginę, kad grįždami dar visas pasimaišiusias W perskėlėm pusiau…

Vienuoliktųjų darbai

Anuomet pats dirbau surašinėtoju, tad puikiai žinau, kaip atsirado tie trokštami trys milijonai.

Tik neieškokim sąmokslo teorijų! Supraskim, kad surašinėtojas – paprastas žmogus. Va, jei surašinėtų nepaprastieji, visokie valdininkai, tai gal nė trijų tūkstančių nebūtų radę. Valdžios įstaigose žmogus seniai nurašytas.

Ogi paprastas rašo ne ranka, o širdimi, regi sielos akimis. Įeidamas – vieną, išeidamas – du. Ir nebūtinai dėl to, kad privaišina. Kas be ko, būna, pasitaikė… Bet tai kilstelėjo skaičių vos vienu kitu šimtu tūkstančių.

Yra daugybė natūraliai susidvejinusių asmenybių. Ir anaiptol ne beprotnamiuose. Jei vyras namie – šioks, darbe – anoks, o policijai žinomas kaip visai kitas asmuo? Kelis užrašyt?

Jei lietuvis piktas, surūgęs – išvis neįtraukdavau į sąrašus. Užtat malonaus būdo žmones įrašydavau devynis kartus.

Daugelyje šeimų pilnateisis ar netgi daugiau nei pilnateisis narys – keturkojis. Ir su puikiausiais dokumentais! Kaip tuomet elgtis?

O jei pats surašinėtojas pabunda vienišos surašomosios bute…

Daug ko nė negaliu skelbt.

Beje, nuoširdžiai triūsęs Lietuvai, pamiršau prie Lietuvos save pridėt. Taigi tikrasis skaičius dar didesnis.

Kažkas paskleidė gandus, neva amžiaus vidury mūsiškių liksią tik pustrečio milijono. Paistalai! Pastačius tris atomines! Sparčiau veisias ne vien grybai. Gal net išsivystys lietuvis su trim galvom! O kaip tada skaičiuosim?

Vienuoliktųjų vargai

Sanatorijoj sprogo televizorius.

Pabundu persmelktas nerimo. Visa ilga diena prieš akis…

„Tik nepasiduok panikai! – įtikinėju save. – Tu stiprus!”

O gatvėm jau žengia minios: mieguistos moterys, vaikai… Net vyrai!.. Ir aš dūlinu sykiu su visais. Kepina saulė. Sunku… Bet štai ir tikslas!

Įbrendu į vandenį. Paskui atsigulu ant smėlio. Vėl įbrendu. Vėl atsigulu. Vėl…

Nieko čia baisaus. Bet kaip lėtai slenka valandos…

Sučirškia žadintuvas. Penkios! Lengviau atsikvėpęs, susirenku skudurus…

Ir staiga prisimenu: aš gi poilsiauju! Net kojas pakerta. Dirbt tereikia aštuonias valandas. O poilsiaut – šešiolika. Ir net savaitgalį. Ir šitaip vargdamas negausi nė grašio!

Vėl įbrendu. Vėl atsigulu… Ne! Aštuonių valandų poilsio – per akis. Jaučiuos visai išsunktas. Bet ką gi man daryt?

Ant dirbtinio jaučio kratosi žmogelis paklaikusiom akim. Žiūriu pasibaisėjęs. Nejau ir aš toks tapsiu?..

Bet jei stengsiuos nepersipoilsiaut… Jei iš lėto…

O žmogelis tai kažkur matytas…

– Bene Maironis būsi?

– Tas pats.

Aišku, teiraujuos to, kas labiausiai rūpi:

– Ar tokią Lietuvą įsivaizdavot?

– Kur jau ten tokią…

– Va, va! – šūkauju. – Visiems perduosiu tuos žodžius…

– Viskas nepalyginti geriau, nei aš pajėgiau įsivaizduot, – tęsia jis. – Nei tokio jaučio anuomet nebuvo… O jau kiek kitokių išmanių daikčiukų!..

– Ve ve… – vėpčioju. – Bet negi tai svarbu?

– O kas tau svarbu?

– Na… Dvasiniai dalykai…

– Kam tie dvasiniai… Būčiau aš andai galėjęs prie intarnieto prisijungt!..

Dainius apsiverkia, supyksta ir išnyksta.

Vienuoliktųjų iškrypimai

– Jūs kortele mokėsite?

– Kortele.

– Bet čia nėr pinigų!

– Užtat ir atsiskaitau kortele.

– Su šita kortele nieko nebus.

– Aš turiu kitų kortelių. Tik pažiūrėkit, kokie riesti krašteliai, koks puikus kartonas…

Pats iškarpiau! Imkit tris. Žmonai parnešit. Vaikams… Ak, vaikai… Aš tikiu, kad jie kitaip gyvens…

Mes gi jau du dešimtmečius nepriklausomi, o net maistas su kortelėm…

– Mokėkit grynais pinigais.

– Ar pinigai gali gryni būt? Nebent pas kleboną…

– Palikit vežimėlį!

– Atseit ir su kortelėm jau niekur nebenuvažiuosi!…

Nusispjoviau ir išėjau pėsčias.

Vienuoliktųjų asmenybės

1.

Senelis Rėmelis skundėsi:

– Atsigręžęs matau, kad daug mažiau galėjau padaryt. O vis dirbau, dirbau…

– Kvailys! – pritarėm.

Protingas džiaugiasi tuom, kas yra, ir nieko nedaro.

2.

– Parodysiu jums viso savo gyvenimo darbą, – tarė senelis Dūmelis.

– Kam mums reik? – raukėmės.

Dūmelis nusivedė mus į daržinę ir parodė tą daiktą.

– Ir kam jis reikalingas? – klausėm.

– Niekam. Ničniekam!

Dabar jau su pagarba žvelgėm į tą gudrų senį.

3.

– Aš pasiekiau nušvitimą! – gyrėsi senelis Rėmelis.

– Na? – suklusom.

– Viskas kaip buvę.

– Tai kam siekt reikėjo?

Senelis sumišęs traukėsi į tamsią kertę.

Bet mes nemušėm. Žinojom gi, kad tokiam amžiuj ne kažin ką bepasieksi.

4.

– Ar aš liksiu jūsų atminty? – klausė senelis Dūmelis.

– Nusiramink, – juokėmės. – Tikrai neliksi.

– Žmogui išėjus lieka tuštuma, – dar patikslino Zuokas.

– Bet gal mano darbai išliks? – nuogąstavo Dūmelis.

– Taigi nieko nepadarei, – guodėm.

Dūmelis patenkintas atgulė ant lentos. Tokį ten ir palikom – su šypsena veide.

5.

– Aš ir išėjęs visados būsiu su jumis, – žadėjo senelis Rėmelis.

– Nė nebandyk! – šaukėm. – Iškrypęs perdyla! Sėdėk sau rojuj ir snausk.

– O jei televizoriaus ten nebus?

– Kur tau nebus tokioj vietoj!

Anas kiek apsiramino, ėmė rečiau kvėpuoti…

Bet išėjo vis viena šiek tiek nepatenkintas.

Kaip šiandien prisimenu… Buvo šiltas birželio vakaras. Išsirengęs sėdėjau verandoj ir skaičiau knygą „Nusikaltimas ir bausmė”. Ūmai aštrus skausmas nudiegė kairę ranką. Nevalingai mostelėjau dešine ir pažvelgiau ton vieton. Dabar jau nudiegė širdį…

Ant alkūnės aukštielninkas drybsojo uodas.

O kraujo!.. Knyga išslydo iš rankų, netekau sąmonės…

Kai atsipeikėjau, leidos saulė, pakilęs vėjas ūžė medžių viršūnėse, kažkur toli neramiai klykavo paukštis… Kas dabar bus?

Už žiaurų elgesį su gyvūnais gresia didelės piniginės baudos, viešieji plakimai ir laisvės atėmimas iki dešimt… Bet anas pirmas! Aš tik gyniaus. Peržengiau būtinosios ginties ribas? Galiu būti apkaltintas nužudymu dėl neatsargumo. Laikysiuos versijos: tris kartus nupūčiau, taigi įspėjau, ir tik tada, kai šis vis tiek nesiliovė, panaudojau delną. Dar nežinia, ar tai uodo, ar mano kraujas, kurio anas prisiputęs…

Kaip įrodysiu? Kur liudininkai?

Reikia gero advokato… Kiek tokiam pinigo teks paklot!

Prisivertęs darsyk nužvelgiau kūną… Uodas vis dar stireno kojelėm – skubiai operavus gal ir pavyktų išgelbėt… Reikia skambint greitajai, o kol kas privalau pats suteikti pirmąją pagalbą, dirbtinį kvėpavimą padaryt…

Bet aš nemoku!

O gal paslėpt kūną ir niekas nieko nesužinos…

Ko gi kaimynas už tvoros taip spokso?

– Geras oras, – vyptelėjau.

– O man ir blogas gerai! – atrėžė tas. – Įsigijęs „Fielman” akinius, nemokamai gaunu rėmelius, drabužius, maistą, būstą, ramentus ir vežimėlį. Jaučiuosi puikiai net žiemą!

– Pro tokius turbūt toli matyti…

– Galiu įžvelgt uodą net už penkių kilometrų. Niekas nepasislėps!

– Niekas ir nesislepia, – vepėjau. – Ko gi slėptis?

– Girdėjau įtartiną garsą: plekšt!

– Tai aš knygą užverčiau.

– Tada būtų: pokšt!

– Jei knyga humoristinė. O rimta – plekšt!

– Pokšt!

– Jums grybas ausyje! – sušukau.

– O, ne! – atkirto jis. – Tai naujausias išmanusis klausos aparatas „Samsung Galaxy”. „Fielman” dovana. Girdėt už debesų uodą skrendant….

– Mėgstu techniką, – atsidusau. – Norėčiau iš arčiau apžiūrėt.

– Technika pati viską apžiūrės… – seniukas ropštėsi per tvorą. – Technikos neapgausi!

…Vidurnaktį pasibeldė kaimynė.

– Anicetas prapuolė!

– Anicetas! – krūptelėjau. – Negi visus atskiriat, vardais pavadinat? Anų gi Lietuvoj bene trys milijardai…

– Anicetas vienintelis… Mano vyras…

– Ak, vyras… Bet aš nieko nežinau!

– Mačiau, judu šnekėjotės… Paskui Anicetas perlipo tvorą… Va, Aniceto koja!

– Ponia! – raminau. – Girdėjau, kad vyrai pameta galvas… Bet koją!

– Tai medinė koja. Iš „Fielman…”

– Jei ir kitos Aniceto dalys iš medžio, tai paieškokite jo tarp jaunų obelaičių, – patariau.

Senikė nuturseno į sodą.

– Ak, Anicetas!.. Ak, išdykėlis!.. – šūkčiojo. – Medis kojon, velnias galvon… Man vasarą sode patinka… Čia tiek visokių… Ak, tai jū-ūs!..

…Rytą nuliūdęs sėdėjau verandoj. Tekėjo saulė – didelė, sunki, pilna malonės… Apšvietė vakar pamestą „Nusikaltimą ir bausmę”…

Nušvito ir galva. „Ko man liūdėt? Vienas kūnas ar trys – koks skirtumas? Pirmojo asmenybė neaiški, aniedu pensinykai – kažin, ar tai išvis nusikaltimas?

Kiaurą naktį akių nesumerkiau – ar tai man nepakankama bausmė?”

Pakėlęs knygą įkišau į drevę, kur jau dulkėjo „Už viską atsakysi”, „Kas kaltas?” ir keletas kitų.

Abejojau, ar kada nors beatsiversiu…

Didieji žygiai

Kai ateina vasara, jis įlipa į šulinį ir užsiveria dangčiu. Arba daržinėj į senus šiaudus įsirausia. Bet kiek gali slapstytis…

– Benai! – šaukia Benigna.

Žmogus net suvaitoja. Žino, kas bus.

– Plaukiam į Nidą!

Benas atsidūsta ir ima irklus… Išplaukia juodu temstant, bet kas iš to – pernakt tai nenuplauksi. O kai išaušta…

– Kur plaukiam? – šaukia pakrantėj sustoję ūkininkai.

– Į Nidą.

– Ar tik ne Benas būsi?

– Tas pats.

– Ak, tai tu čia viską pradėjai!..

Ir kad ims laidyt akmenis…

Benas užgula irklus, stengiasi plaukt upės viduriu, bet ūkininkų rankos smagios, akmenys toli skrieja… Žmona Benigna tyliai guli geležinėj dėžėj, valties dugne. Anai tai kas!.. Bet, va, jau krantas krūmais aptekęs, galės ir Benas atsikvėpt.

Deja, tuoj vėl gražus skardis, o ten pensininkų būrys.

– Kur plaukiam?

– Į Nidą.

– Benas!.. Benas!.. – girdėt riksmai.

Ir vėl akmenys… O jaunesni pensininkai net šoka su šakėm į vandenį, bando Nemuną forsuot…

Galėtų Benas ir nesakyti, kad jis Benas, galėtų pameluoti, kad Tilžėn plaukia…

Bet negali. Yra principai.

O kai vėl viską paslepia naktis, Benas žiūri į žvaigždes ir prisimena, kaip prieš daugel metų pirmą sykį plaukė į Nidą… „Prie Nemuno ky-ytas išaušo jau ry-ytas”, – dainavo lietuviai giliai iš širdies. Ant abiejų krantų! O Benas tada plaukė kažkaip savaime, be tikslo, nėmaž nenujausdamas, kokius sąjūdžius ir pervartas tatai sukels. Jeigu būtų žinojęs… Benas grikšteli dantimis. „Jokiu būdu nebūčiau plaukęs!.. O gal būčiau? Gal negalėjau neplaukt… Bet galėjau valtį pradurt… Į kitą pusę pasukt… Kažin, ar mano valia ką reiškė, ar viskas buvo nulemta?..”

Rytuos rausvėja… Benas atsidūsta ir užsimaukšlina kietą motociklininko šalmą.

Pasirinkimas

Sustojęs Kryžkalnyje mąsčiau: keliausiu prie jūros – durnas būsiu. Nenukeliavęs grįšiu į Vilnių – dar durnesnis. O jei suksiu Tauragėn arba į Šiaulius – tai visiškas durnius, nes ten man išvis nėr ką veikt.

Padėtis atrodė beviltiška.

Ir tik leidžiantis saulei prašvito galva: ogi pasiliksiu Kryžkalny! Čia gyvena tie, kurie irgi kažkada kažkur skubėjo… stabtelėjo… susimąstė…

Kai visi ims mąstyti, Kryžkalnis bus didžiausias miestas Lietuvoj.

Nelaukta šventė

Vasiliauską prižadino dūdų orkestro garsai. „Tai Lietuvoj… Ten visados permainos…” – pamanė žmogus ir apsivertė ant kito šono.

Bet paskui suprato, kad orkestras groja Kryžkalny, po jo trobelės langais. „Numiriau!” – toptelėjo mintis.

Pajutęs nepaprastą jėgų antplūdį pakilo iš lovos, apsisiautė balta paklode ir stūgaudamas ėmė šliaužioti po kambarius. Buvo smagu, bet mažai erdvės. Todėl atvėrė duris…

Ten būrėsi minia: dūdoriai, operatoriai, moterys su gėlėmis, vyrai juodais kostiumais… Vasiliauskas plastelėjo paklodės kraštais ir truputį nustebo supratęs, kad nekyla į dangų.

– Ką darote? – pagarbiai pasiteiravo solidžiausiai atrodantis ponas.

– Vaidenuosi, – Vasiliauskas gūžtelėjo pečiais. – Ką gi daugiau?..

– Paplokim! – sušuko ponas.

Sugriaudė plojimai, sublykčiojo aparatai… Ponas tarė:

– Pasistengsime neatimti daug jūsų brangaus laiko… Atvykome pranešti, kad sėkmingai išlaikėte Nepriklausomybės ir Laisvės egzaminą. Dešimt metų gyvenot iš minimalios algos, o šiandien baigiate antrą dešimtį su minimalia pensija. Mes jus seniai ir stebime, ir žinome, kad jokių papildomų pajamų neturite.

– Taip yra, – atsakė Vasiliauskas.

– Mes žinome, kiek sumokate už būstą ir vaistus, žinome, kad atėmus šią sumą iš pensijos lieka minus penkiasdešimt.

– Taigi.

– Šį likutį išleidžiate maistui ir kultūrinėms reikmėms.

– Viskas taip, – linktelėjo Vasiliauskas.

– Darsyk plojimai!

Vasiliauskui jau įgriso ir jis vis dažniau dirsčiojo į dangų, bene pamatys kokį gabrielių… Ponas gi žengė artyn ir susijaudinęs tarė:

– Man didelė garbė pranešti, kad jums suteikiamas išmaniojo senelio statusas. Taip pat rėmėjų dovanos: lazda, krepšys…

– O kur karstas? – dairėsi Vasiliauskas. – Norisi prigult… Nepratęs gi… Pirmąsyk miręs…

Bet niekas negirdėjo, nes dūdų orkestras trenkė įkvepiantį „Jūs kritot kovoj…” Moterys apipylė senelį gėlėm, pro sienos plyšius pavydžiai dirsčiojo baltarusiai ir net lenkai.

Triukšmui nutilus ponas vėl atsigręžė į Vasiliauską:

– Už didelius nuopelnus jums suteikiama teisė tokiom pat sąlygom gyventi iki pat du tūkstančiai trisdešimtųjų, idant savo akimis galėtumėte paregėti pilną Lietuvos vizijos išsiskleidimą ir sulapojimą…

Vasiliauskui pakirto kojas, gal būtų ir nugriuvęs, betgi buvo gan padžiūvęs ir neblogai laikėsi už vėjo gūsių, kuriuos kėlė dūdų muzika.

– Perteiksite patirtį jaunesniems… Kad visi išmoktų gyvent išmaniai… Žodis jums! – pabaigė ponas.

Vasiliauskas sutriko, liežuvis įstrigo burnoj, bet kai pagaliau prabilo, tai žodžiai liejosi laisvai, nes liejosi iš širdies.

– Tokias aukštumas pasiekiau todėl, kad gyvenu laisvoj šaly… Visų pirma norėčiau padėkoti Lietuvos valdžiai… Taip pat rinkėjams, kurie išrenka geriausius…

– Jūsų aplodismentai! – sužavėtas šaukė ponas. – Sau, kad žengiau…

…Kai Vasiliauskas atsitokėjo, visi jau buvo išsiskirstę, muzika išgaravus… Didelis rūpestis užgulė sielą: „Kas dabar bus?”

Bet sudavė rėmėjų lazda sau per smegenis ir žengė į krepšį.

O gal ir paims kas…

Jei atiduotume Vilnių lenkams, santykiai su Lenkija tikrai pagerėtų.

O tie gal net neimtų!

– Labai malonu, kad siūlot tokią dovaną. Bet mes puikiai suprantam, kad ir jums Vilnius brangus. Turėkit sau.

– Imkit gi! Ko čia dabar…

– Vilnius – jūsų.

– Bet jums labiau reik.

– Jūs be Vilniaus nenurimsit.

– Parėkausim ir nurimsim. Ne pirmas kartas.

– Bet kam mums tas Vilnius! Svarbiausia, kad parodėte dėmesį, gerą širdį ir politinę valią.

– Kad ir mums to Vilniaus nereik. Čia tiek parazitų…

– Atseit norėtumėte, kad paimtume Vilnių su visom jūsų valdžios įstaigom ir visais valdininkais?

– Tai akcija. Imi vieną, gauni…

– Ak, jūs klastūnai!..

– Seimas – Lietuvos širdis. Užkastumėt kur gražesnėj vietoj…Kiekvieno lenko sieloj nubustų pilsudskis. Lenkai šoktų ant žirgų ir iškeltų kardus.

– Jei užrašot Vilnių su dviguba V… Toks Vilnius – mūsų!

– Ir Kubilius – jūsų.

Lenkai rėkdami ir žegnodamiesi bėgtų nuo Lietuvos sienos.

– Su dviguba K!

Naivesni lenkai stabtelėtų ir susimąstytų.

– Su triguba!!!

Suvilioti lenkai žengtų artyn.

Bet dalis lenkų – gudrūs. Tie pristabdytų saviškius ir imtų derėtis su lietuviais.

– Veltui mums nieko nereik. Va, jei mainais paimtumėt Varšuvą su mūsiškiais…

– Jokiu būdu!

– Varšuvą su vienguba V!

Tada jau ir mūsų naivuoliai susimąstytų…

Derybos būtų sunkios, ir gal viskas baigtųsi tuom, kad Šalčininkus išmainytume į Punską, o Tomaševskį į Mickevičių…

Bet juk maloniau keistis dovanomis, o ne notomis.

Žvaigždės

Nuolat esu kviečiamas į priėmimus, į aukštuomenės vakarėlius…

Kai salonų liūtams ir jų patelėms ten viskas įgrysta, kai visi ima nuobodžiaut, renginio vedėjas skelbia:

– Dabar pasirodys bibliotekininkas Bė Bė!

Žengiu į areną sulopytais, bet švariais kultūrininko drabužiais, seniai tobulai išmoktu judesiu išsitraukiu storą tomą, strykteliu, rikteliu ir perplėšiu pusiau.

Damos spiegia ir kaišioja man už kelnaičių obligacijas su išsiuvinėtom pasimatymų datom. O man liūdna. Kad bent viena pamiltų ne kaip bibliotekininką, o kaip žmogų…

– Ar jūs ryjate knygas? – domisi apkūnesnės.

– O kaipgi!

– Prancūziškas?

– Visokias.

– O ką dar su knygom galima veikt?

Susuku brošiūrą vamzdeliu, įkišu kiaušinį ir papučiu. Kiaušinis tekšt į sieną.Visi ploja ir prašo pakartot.

– Jūs dirbat su ugnele! – giria ponai.

Man akyse šmėsteli begalinės sausų knygų stirtos. Jei ir toliau kils naftos kainos…

– Kol kas tik pasvajoju apie tai, – atsidūstu.

– Kaip tapti bibliotekininku? – teiraujasi ponvaikiai.

– Reikia būti labai drąsiam…

– Ar tiesa, kad jūsų rūšį paleis į kosmosą?

– Yra tokia programa…

Pavargau nuo dėmesio, norisi prigult, o žmona rodo pirštais ir visiems giriasi: „Mano augintinis!”

Kaip tai erzina, kiek esu aiškinęs, kad būti bibliotekininku – talentas, to neišmokysi, tai duota iš aukščiau…

Bet štai mane jau keičia neūžaugų cirkas.

Į areną išbėga būrys jauniklių ir pagyvenęs dresuotas mokytojas. Neūžaugos švilpia, angliškai keikiasi ir apmėto mokytoją prancūziškom bandelėm. Šis gaudo, ryja ir tuo pat metu vikriai perteikinėja gimtąjį žodį. Irgi talentas! Bet kokios liūdnos akelės…

Talentas – našta.

Grįžtu namo išsekęs, bet vis tiek pasislėpęs dar paskaitau keletą sakinių iš senos knygos. Šito triuko niekam nerodau.

Verslo klasė

– Kas tu toks? – sykį paklausė Vasiliauskienė.

„Kosmonautas”, – norėjo pameluot Vasiliauskas.

Paskui: „Vadybininkas.”

Bet galiausiai numojo ranka ir prisipažino:

– Turgaus prekeivis.

– Tu nemoki naudotis kasos aparatu!

– Nemoku.

– Ir niekada neišmoksi!

– Niekada.

Vasiliauskienė apkabinusi išbučiavo vyrą, o vakare dar prikepė labai gardžių pyragėlių su grybais.

Vasiliauskas valgė, žvelgė į savo moterį ir mąstė: „Kažin ar ji nesveika, ar myli mane tokį, koks aš esu, ar nori grybais nunuodyt?”

Bet neišdrįso paklaust.

Nauji žygiai

– Kai aš išeisiu… – pradėjo senelis Rėmelis.

– Toli nenueisi, – guodėm.

Nurimęs Rėmelis sėdėjo kertėj ir gadino orą.

– Vaikams reikalingas geras oras, – perspėjom.

– O kam vaikai reikalingi?

– Vaikai – mūsų ateitis…

– Kur ten! – juokės senelis. – Tai mes esam vaikų ateitis, nes visi jie ateis į mūsų vietą.

– Neikit į priekį, vaikai! – šaukėm.

Tie vis tiek ėjo. Buvom labai nusivylę.

Nauji džiaugsmai

– Ar darbas puošia žmogų? – paklausė K.

– Puošia, – atsakė P. – Tačiau ne tą, kuris dirba, o tą, kuriam dirbama.

– Ar pensinykas gali džiaugtis gyvenimu?

– Gali, jeigu moka džiaugtis, žiūrėdamas, kaip kiti gyvena.

– O ką daryt, jei gyvenimas praėjo pro šalį?

– Irgi džiaugtis. Kiek tokių, kuriuos gyvenimas sutraiškė!

– Vadinasi, viskuom reikia džiaugtis?

– Viskuom.

– Užmigdysiu tave, – atsiduso K.

Užmigdė, nudyręs kailį, pardavė švedams ir džiaugėsi.

Pašnekesiai observatorijoje

Prociesorius B. aiškino:

– Jei perskrostum vyro smegenis, tai pamatytum, kad daugiausia vietos ten užima ne modernios technologijos, ne prašmatnios vizijos, o paprasta medinė lova ir apversta nuoga boba.

– Moteris? – klausiau.

– Boba, – griežtai atsakė prociesorius.

– Taip negali būti! – šaukiau. – Vyrai žengia į priekį!

– Nes priekyje mato lovą.

– Lovą su kompiuteriu?

– Lovą su boba.

– Boba su kompiuteriu?

– Boba su užpakaliu.

– Užpakaly – kompiuteris?

– Jokio kompiuterio!

– Nesąmonė! Tada vyrai nežinotų, ką veikt lovoj! Tada jie išvis lovos nerastų…

Prociesorius atsiduso ir nuėjo į priekį…

Bet aš nebuvau tikras, kad suras…

Svajoti – gerai. Bet žinoti – dar geriau.

Laimės kūrinys

– Šiandien aš būsiu laimingas, kad ir kas būtų! – riktelėjau.

Mano riksmas sukėlė sniego laviną, ant galvos krito varveklis, atsidūriau ligoninėj. Seselė pakvietė į lovą.– Žmogus gali jaustis gerai, kad ir kur jis būtų! – juokiaus.

Bet vos atsigulę ėmėm ieškoti vienas kito, įėjo mano žmona, tardytoja.

– Jūs su kita? – paklausė.

Laimė, seselė spėjo paslėpt savyje mano daiktinius įrodymus, tad sušukau:

– Aš nieko neturiu!

Bet kaip sykis pro duris įžengė daktaras, ir žmona nurodė jam:

– Užmigdykite šitą vyrą.

– Tai jūsų vyras? – traukdamas instrumentus pasitikslino daktaras.

– Aš vyras savaime! – rėkiau.

Žmona padavė daktarui mano kilmės dokumentus. Šis tarė:

– Su savo vyru galit elgtis kaip tinkama. Bet geriau atiduot į prieglaudą.

– Nenoriu, kad jis kankintųsi, – melavo ta.

– Gal kas nors paimtų…

Su viltim pažvelgiau į seselę. Ta purtė galvą.

– Aš vieną jau laikau namuose. Dviese nesugyventų.

– Šitas dresuotas, – sakė žmona. – Moka ramiai tupėt prie televizoriaus.

– Bet anas koks pikčiurna, – rodė į daktarą seselė.

Kol jie tarėsi, aš spėjau paskambint teisėjui, ir žengdamas pro duris šis skelbė:

– Yra gyvūnų teisės…

– Kasparai! – sušuko žmona. – Į vietą!

Teisėjas pabruko mantiją ir susirangė ant kilimėlio.

Neįsivaizduoju, kaip tai galėtų baigtis, todėl baigiu…

Juozas ERLICKAS

Joks žmogus negimsta politiku. Tėvų, mokyklos, policijos irgi negalim kaltint. Žmogus pats nusirita iki tiek, kad ima politikuot.

Bet ne kiekvienas gi stipruolis, tvirtavalis… O silpnabūdžiui daug nereik. Tokį nedori draugai greit gali išvest iš kelio. Ypač pusamžį, kuris jau praradęs idealus…

Kaip tokiam padėt? Negi jį miškan išvyt?

„Gydykis!” – riktels žmona. Deja, tokie žodžiai nusipolitikavusį vyrelį tik suerzins. Kas politikuoja ne vienus metus, žino, kad vaistų nėr.

Bet tai nereiškia, kad toks žmogus – pasmerktas. Nuo politinės priklausomybės galima išsivaduoti, jei pats žmogus to tikrai norės. Tik reikia keist gyvenimo būdą: imtis kažkokio darbo, nebežiūrėti kai kurių televizijos laidų, vengti buvusių draugelių politikų…

Bet jei žmogus nenori? Ką tada daryt?

Kartais galima nieko nedaryt. Yra juk ramių politikų. Kažin ko jie nepridirba. Net galima sakyt – ničnieko nedirba.

Deja, daugiau tokių, kurie rėkauja, triukšmauja – nuo jų žmonės bėga slėptis pas kaimynus už tūkstančių mylių. Ten jau ištisos kolonijos nukentėjusių nuo politikų smurto Lietuvoj.

O kas čia dedasi, kai aniems prasideda politinė psichozė! Net sveikieji tuomet ima elgtis kaip ligoniai.

Sakysit, galėtų aukos kreiptis į teismą ir reikalauti, kad būtų apribotos politikų teisės. Ar net išvis atimtos.

Tai kad daugelis teisėjų slapčia politikuoja sykiu su anais!

Visiškai uždrausti politikos nepavyks. Net išsivysčiusiose šalyse yra politikų. Tik jie nedaro žmonėms tiek žalos, nesukelia tiek problemų. Vadinasi, galima ir kultūringai politikuot.

Tačiau ten šimtmečiais formavosi tradicijos!

Po šimtmečių ir pas mus bus kitaip.

Kasdien stebinantys dalykai

Ar tikrai egzistuoja tokie dalykai kaip „dvasiniai lobiai” ir „dvasinė tuštuma”?

Kol nesusiduriam su tais reiškiniais, tai netikim. Bet jei dvasiškai praturtina kultūra, tai iškultūrinkim žmogų, net jeigu anam ir labai nepatiks.

Tik kas iš to?.. Pastebėta, kad pilietis, kaupiantis dvasinius lobius, atrodo labai nelaimingas ir nuolat skundžiasi, esą jam trūksta materialinių, valdžia neremianti kultūros…

Betgi visi valdininkai yra girdėję, kad svarbiausi turtai – dvasiniai. Ir girdėję tai iš specialistų, iš menininkų. Tad kaip galėtų netikėt?

Rašytojas, parašęs dešimt romanų, turėtų būt dvasinis milijonierius, taigi labai laimingas žmogus. Ir jam gi nebūtina turėt pinigo knygai nusipirkt. Jis gali skaityti, ką pats parašo! O rašyti taip, kad kuo labiau dvasiškai turtėtų.

Kur jis deda tuos milžiniškus dvasios lobius? Gal dosniai išdalija kitiems?

Kur ten… Kaip verslininkas milijonierius savo samdiniams temoka minimalią algą, taip ir dvasinių milijonų valdytojas savo artimiesiems tik dvasios lupenų pameta. Net galima sakyt, kad šie vos suduria dvasinį galą su galu.

Ne paslaptis gi, kad kultūros kūrėjas, kai nekuria kultūros, prapuola iš namų savaitei, o grįžęs šneka ir elgiasi taip, lyg jokios kultūros nė uostęs nebūtų.

Pagaliau lygiai kaip materijos mėgėjui kartais atsiveria baisi dvasinė tuštuma ir jis ima kaukt į mėnulį, taip dvasinių vertybių kaupėjui vienąsyk atsiveria tokia pat nyki materialinė dykra. Ir jei tu viena koja grabe, o kita dar ligoninėj, gali kaukt, kiek plaučiai leidžia – seselė neprieis, nesgi žino: atsiskaityt už paslaugas bandysi dvasiniais turtais.

Kasdienės nerimtos problemos

Pas kokį beužeitum daktarą, tas teiraujasi vis to paties:

– Kuom skundžiamės? Kokios bėdos?..

Šitaip užkalbintas viskuom skųsis. Viskas jam bus blogai, net jeigu jis taukais aptekęs.

Beje, retas daktaras riktels: pinigai ar gyvybė?! Ko jam rėkaut? Jis žino: pinigus atiduosite gera valia. O tai reiškia, kad savo menką gyvastį vertinate labiau nei viso pulko artimųjų gerovę. Nenuostabu, kad tenykščiam personalui atrodote nesveikas.

Kai kuriems daktarams net ima atrodyti, kad imt pinigus iš nesveiko – nedora. Tie palieka polikliniką, išeina į politiką ir ima iš sveikųjų.

Naivuoliai klausia: o kodėl jaunas žmogus eina mokytis medicinos? Ko jis siekia? Ar padėt žmogui, ar atimt iš žmogaus?

Atimt – tai ir reiškia padėt. Nes pinigai gadina žmogų.

Ir vis dėlto norėtųsi, kad daktaras būtų hipokratiškesnis.

Prapjaut pilvą, iš ten kažką pasiimt ir, užuot padėkojus, dar pageidaut, kad už tą pasiimtą žmogus sumokėtų… Ar tai – tradicinė medicina?

O rentgeno nuotraukos! Jei daktaras gavo tokias jūsų nuotraukas – didelė tikimybė, kad sulauksit kvietimo darsyk apsilankyt. O gal net paguldys…

Jūs andai, pasiguldęs ypatą vos pusvalandžiui, šimtinę paklodavot…

Deja, tuščiai vargsit skaičiuodamas, kiek gautumėt iš daktaro, jeigu anas pasiguldytų jus savaitei. Ne tos tradicijos! Daktaras išdarinės su jumis ką nori, mokėti teks jums pačiam, o galvon skverbsis niūrios mintys: gal aš jau tikrai nebe toks gražus?..

– Ar viskas gerai? – štai ko turėtų paklaust modernus specialistas.

– Aš puikiai jaučiuos, – atsakyčiau ir išeičiau atbulas.

Mat kai ima klausinėt apie bėdas, tai ir pasijunti bėdžium.

Keisčiausia, kad ir patys daktarai skundžiasi, nors, atrodytų, viskas jiems po ranka. Užsimanei – ir persišvietei. O kad nori – kompiuterio ekrane su savo organais žaisk. Spėju, kad yra visokiausių programų: gali inkstus vietom sukeist, širdį į dešinę perstumt… Ko gi dar?

Manau, daktarui ne problema netgi prie dirbtinės širdies prisijungt. Kam gi nuosavą darbe pūstyt! O dirbtinės turbūt neskauda, vadinas, ramiai gali žiūrėt ir į beviltiškus širdininkus.

Jie beviltiški dėl to, kad ima į širdį. Imantys į kišenę problemų su širdimi neturi.

Betgi pasvajokim, kas bus tada, kai išgirsim ilgai lauktą naujieną:

– Sveikatos reforma baigta!!!

Apsilankymas klinikose tuomet bus šventė. Kaip atvykusį į prašmatnų restoraną ant laiptų pasitinka puošnesnis už jus tarnas, taip ir atvykusį į klinikas pasitiks auksu išsiuvinėtais rūbais vilkintis felčeris (feldmaršalas?), kuris ne tik palydės, bet ir patars.

– Norėčiau štai į šitą kabinetą, pas okulistą, – taip manote jūs.

– Aš manau, jums labiau patiks pas urologą, – švelniai prieštarauja ponas. – Okulistas toks chamas… Spitrija stačiai į akis…

Jūs prisimenate savo tamsią praeitį ir jau linkęs paklust pareigūnui.

– O gal jūs dar nepusryčiavęs? – domisi šis.

– Taigi nespėjau…

– Tada pasiūlyčiau zondą ryt. Prašom į aną boksą.

– Mieliau pagulėčiau ant operacinio stalo, – spyriojatės.

– Ant grindų būtų pigiau, – rūpinasi pareigūnas. – Ant stalo tai jau iššūkis! Ne kiekvienas daktariūkštis supras… Ir sveikatos reik! Bet jei galite sau leist…

Aišku, kad galite. Nesveiki po Sveikatos reformos į tokias vietas nė nevaikščios.

Kasdienės šviesios viltys

Vienam pavojinga namie – sienos stumdosi, durys trankosi, o lubos neužgula tik dėl to, kad yra netradicinės orientacijos: man – lubos, o kaimynams – grindys.

Todėl išėjau į pasimatymą, mat „Feisbuke” susipažinau su jauna dailia blondine. Pasiėmiau šakes, ryšulį granatų… Ne su gėlėm gi eit! Vis dėlto pirmas pasimatymas…

Bet ne pirmas atvejis. Anąsyk vietoj blondinės atėjo pusamžis bjaurus vyras…

Apie save blondinei rašiau, kad esu juodaodis, trijų metrų ūgio, žaidžiu NBA, o laisvalaikiu studijuoju Berklyje. Aš neapsimetinėju, nes žmogus yra toks, kokios jo mintys, o mintyse aš įsivaizduoju save būtent tokį.

Bet gal šįsyk ateis bevaikė turtingų amerikiečių pora…

Neprieštaraučiau, kad mane įsivaikintų. Kas, kad man jau per penkiasdešimt! Vis tiek jie su manim turėtų elgtis kaip su vaiku: išmokyti kalbėti, nes aš nemoku nė žodžio angliškai, už rankos vedžioti po Ameriką, nes vienas bemat pasiklysčiau. Nemoku aš nei kultūringai valgyt, nei gert, tad naujoji mama turėtų daug malonaus vargo, kol atpratintų mane nuo buteliuko, o jeigu ji dar jauna, graži – ir nuo krūties…

O mano naujajam tėčiui būtų smagus užsiėmimas, kol išmokytų mane amerikoniškų žaidimų – lošti biržoje, golfo aikštyne… O kadangi stryktelėjęs aš jau pasiekiu lempą, gal užrašytų net į krepšinio klubą…

„Feisbukas” teikia visokių galimybių. Žinau, kad vienąsyk man pasiseks.

Paslėptas gėris

Parke sustabdė toks ponas.

– Seniai tave stebiu, – tarė. – Tu nors ir didelis, bet pagal protą – kaip vaikas.

– Ir žmona taip sako, – apsiverkiau. – Būk vyras!.. O aš nenoriu! Vyrai nuolat politikuoja, o man ta politika nėmaž nerūp… Prie vyrų moterys lenda, o aš jų bijau…

Ponas paglostė man galvą ir išsitraukė daiktą, panašų į pistoletą.

– Nori su juo pažaist?

Kaip nenorėsi! Aš gi toks pat kaip visi nebrendylos…

Dažnai ėmiau ten lankytis.

Pavojingas gėris

Vis dažniau pasvajoju: kažin kas bus mūsų naujas gelbėtojas? Gal tai mano kaimynas? Gal eilinis praeivis?.. O gal šįsyk aš pats tapsiu gelbėtoju?..

Mat žmogus metų metais gali gyvent kaip žmogus, niekuom neišsiskirdamas iš kitų ir nė nenutuokdamas, kad jis – gelbėtojas. Išsimokint į gelbėtojus – neįmanoma. Bet netapti juo pribrendus tam tikroms sąlygoms – irgi ne.

Gelbėtojas nekaltas, kad gelbėja. Gelbėtojas tik sušniaukia tautos tyliai skleidžiamą dvasią, paraugina ir garsiai išstumia lauk.

Ir nieko neišgelbėjęs, dvoką paskleidęs prapuola.

Gelbėtoją išgelbėtume, jei pasireiškus pirmiesiems simptomams keletui valandų patupdytume į rėčką su šaltu vandeniu.

Slenkantis objektas

Tai į kairę, tai į dešinę pakrypsta… O kartais ir tiesiai paslenka. Greitis nedidelis, bet avarijos – dažnos. Nuolat ką nors sutraiško: pensininkus, menininkus, net smulkesnius verslininkus. Vairuotojas lieka nenubaustas. Kalti sutraiškytieji. Sliūkino be atšvaitų.

Stambiesiems bepigu – jų dvarai iš tolo šviečia…

Būklė – prasta. Bet techninės apžiūros talono niekas nereikalauja. Prasti ir keliai. Yra manančių, kad išvis ne tas kelias…

Ar bent pats vairuotojas žino, kur važiuoja? O kam? Smagu vairuot! Smagu nulėkt ten, kur dar niekas nebuvęs…

Neveikia tolimosios šviesos, nėra stabdžių… Nėra net vairo. Tik bagažinė.

Užtat ir karo tam kely nėr. Tokią pabaisą išvydę lietuviai rėkdami sprunka kas kur…

Ar būti pensininku – mada ar iškrypimas?

Aš manau – iškrypimas. Joks sveikas žmogus nelaukia pensijos. Tai ne pavasaris.

O kodėl jūs sulaukėt? Gal per mažai dirbot ir šventėt? Ko vertas toks gyvenimas?

Dabar jūs norėtumėt gyvent kaip Europoj.

O jūs – gyvenkit Europoj! Niekas nedraudžia mūsų šauniems seniukams judėti po Šengeno erdvę ir dar plačiau. Tai ir judėkit! O kad seniukas lengviau išjudėtų, galima jam ir bilietą į vieną pusę nupirkt, ir į užpakaliuką įspirt. Svetimoj erdvėj, tuščiom kišenėm, vien su gimtosios kalbos žodžiu dantyse – sukis kaip išmanai! Teks pasukt galvas ir tenykščiams veikėjams.

Bet kas gi geriau: būti našta Tėvynei, ar pačiam nešt Tėvynę Europon?

Tik piktavalis seniukas apsimes nerandąs atsakymo.

Europa taip lengvai žarsto milijonus visokiems sukčiams, tai negi nenumes šimtinės doram seneliui? Pagaliau ar stovėt prie konteinerio Vilniuj smagiau nei Briusely? Kur konteineriai gražesni?

Ak, jums sunku atsisveikint su artimaisiais… O ar jiems lengva būti su jumis? Jei sąžiningai sau atsakysit į šitą klausimą, lengviau apsispręsit.

O kad būtų dar lengviau, įsivaizduokite, kad jūs išvykstate su specialia misija kodiniu pavadinimu: „Kad Lietuvai būtų geriau!“

Ir tai – ne propaganda. Tai – tiesa.

O gali pasitaikyt net ypatingai specialių misijų: permetę didoką mūsiškių pensininkų desantą į Estiją, gal net numuštume tų pasipūtėlių lygį.

Tai ar nepagaus šiltas, geras jausmas, nors tektų šaltį ir nepriteklius kęst?

Juk tai pašaukimas! Ir net aišku, kas pašaukė. Tik drovisi Tėvynė garsiai šaukt. Kol kas…

Mieli Lietuvos pensininkai! Parodykit, ką galit! Pakelkit sparnus!

Tie, kurie jau lovose, prie lašelinių, galit ir nebekelt. Jaunesni kolegos tiesiog išstums tas lovas pro atviras Europos sienas…

Ir patikėkit: tik tol, kol lietuviai pensininkai susibūrę mažam plotely prie Baltijos, tik tolei regisi, neva kas antras lietuvis – pensininkas. O kai išsibarstysit po pasaulį, galėsit drąsiai traukt: „Mūsų tik viens milijo-onas!..“

Trupmenos…

Jeigu jums pasiūlys dvigubą pilietybę – imkit. Trigubą – irgi. Tuščius butelius, metalo laužą… Imkit viską. Juk kada nors, kai čia suklestės ūkis, seneliai galės grįžti ir pradėti viską iš naujo ne tuščiom rankom.

O kol kas mūsų šūkis tebūnie: „Išėjai į pensiją – išeik iš Lietuvos!“

Kas turi ausis – teklauso… Valdžia galėtų aprūpint senelius klausos aparatais…

2.

Skurdas – ne liga, ne iškrypimas. Būkim pakantūs kitaip valgančiam. Apsimeskim, kad ir mes taip galėtume. Ir gal anie nustos demonstravę, nebeerzins savo iššaukiančia apranga, transparantais…

Jie reikalauja, kad valdžia jiems duotų… Tik kažin kaip patys paskui žiūrėtų į valdžią, kuri duoda kiekvienam…

O būna atvejai, kai bedarbis priekabiauja prie darbdavio. Tik jei darbdavys prasidės su bedarbiais, yra pavojus, kad ir pats tokiu taps.

O būna: bedarbis stovi Darbo biržoj, lūkuriuodamas… Rausta man skruostai… Darbas už pinigus!

Rimti pinigai nėra uždirbami. Jie ateina, atplaukia… Nukrenta.

O darbas turi patikt! Darbą reikia pamilt! Tada jau galimi ir darbiniai santykiai. Tarkim, jūsų darbas – sėdėt ministerijoj. Kaip tokio darbo nepamilsi? Tik vėlgi – nereikia skubėt. Padorus klerkas tikrai nepuls prie tokio švelnaus darbo kaip miško žvėris. Jis neskubėdamas susipažins su darbu, perdien atsargiai nusegdamas vos vieną ar du lapelius. Tokie platoniški darbiniai santykiai gali tęstis metų metus. Apie tokį darbą sakoma, kad jis puošia žmogų.

Pro tokį darbą ir bedarbis nepraeis… Betgi jūs grūdate bedarbiui į rankas šluotą, kastuvą ir norite, kad jis tą daiktą mylėtų. Čia jau iškrypimas.

Dar bjauresni iškrypėliai – darboholikai, sugriovę gyvenimus daugeliui žmonių, kurie būtų galėję ramiai ir neskubėdami, dideliu būriu ir linksmai tą patį darbą atlikt per ilgesnį laiką. Nenormalūs darboholikai normalius alkoholikus ir paverčia bedarbiais.

Beje, žmogus ir nieko nedirbdamas gali užsidirbt. Nuo žmonos.

3.

Štai turtuolis pareiškia: aš dirbu tiek ir anava kiek, ir dar man paroj valandos pritrūksta…

O tu nedirbk! Juk jau turi pinigų visam gyvenimui. Nebūk panašus į darbo žmogų. Tai nepadoru. Tu – elitas. Leisk dirbti kitiems. Anava kiek bedarbių… O jei nuobodu – dirbk ką nors lengvo. Žurnalams fotografuokis….

Turtuoliai net bando mus įtikint, neva savo turtus jie susikrovę sunkiai dirbdami. Kur jau ten!.. Kasininkė jūsų krautuvėj dirba daug sunkiau. O kur jos turtai?

Šiandien jums turtus krauna vergai. O ką jūs dirbot anksčiau, žino tik jūsų partneriai. Bet jau niekam nebepasakys…

O ką pats dabar dirbi? Mygtukus spaudinėji, žinutes siuntinėji, Europą pinigų prašinėji…

„Anoks ten darbas gaidžiu giedot!“ – šitaip yra pasakęs vienas paprastas žmogus apie vieną nepaprastą artistą, kuris skundėsi sunkiai dirbąs…

Visi mes galėtume sukti verslą. Bet nenorime. Sukdamas būtinai ką nors nusuksi… apsuksi… Patriotui tai nedera.

Patriotas dirba už minimalią algą tam, kad Lietuvai būtų geriau.

O dėl ko dirbate jūs? Kas moka algą jums? Gal jūs išvis negaunate algos? Ar gaunate minimalią?

Pamokinkite mus, kaip iš minimalios milijonus susikraut.

Nepamokins… Kas anims rūp… Mūsų elitas nėra mūsų elitas. Tai jų elitas. Elitas savyje.

Kas ten per vakarėliai! Stalai švediški… Veiksmai belgiški… Mūsų elitas ne toks.

Ak, Leo… Teo… Amadeo… Jei nori sužinoti, kas yra kas, tai įsidarbink „Maximoj“ kasininku ir visų klausinėk: „Maišelio reikės?“

Kuriems nereikės, tie ir yra tikrasis Lietuvos elitas.

4.

Mes įsivaizduojame dujininką dujų debesy, grūmojantį ir spjaudantį ugnimi it slibinas.

Taip nėra. Neįtikėtina, bet iš tolo dujininko neatskirtum nuo bibliotekininko. Todėl vis dar atsiranda manančių, neva dujininkas – žmogus.

Bet iš tolo ir vilko nuo vilkšunio neatskirsi… Jei dujininkas būtų žmogus, tai suvoktų, ką darąs, ir nusinuodytų dujom.

Jei dujininko neerzinsi, jis vis tiek tave puls. Kodėl dujininkas taip nekenčia žmogaus? O gal jis neturi už ką paėst?

Kad ne. Dujininkas turi tiek, kad klojant šimtinę prie šimtinės, pinigų juosta nusidriektų nuo Maskvos iki pat Briuselio.

Manding, tokia jau prigimtis…

Dujininko draugai – naftininkas ir elektrikas. Trise jie čia visus galėtų sudraskyt.

Bet jei žmonės susivienytų – įveiktų net ir tokius pabaisas. Ilgai mušant šermukšnio lazdom, juos įmanoma užmušt.

Galimas ir taikus pasipriešinimo kelias: žmonės atsisako priimt jų dujas, elektrą, naftą…

Anų galia ims silpti, ir vieną dieną dujininkas užtrokš savo dujose, naftininkas priburbuliuos naftoj, o elektriką nutrenks elektra.

Gyvenimas pasikeis iš esmės. Visi turės darbo, nes reikės daug dirbti, kad žiemą nesušaltume.

Kaip susisieksim? Jau netolimoj ateity automobiliai bus varomi saulės energija. O saulelė motulė už tokias menkas paslaugas ničnieko iš žmogaus neims. Juk ir šildo už dyka.

O kol kas pabūkim vieni su kitais čia. Gal net susidraugausim… Kam mums tie tolimi partneriai? Gal paprastas vietinis net gražesnis kaip svetimas spalvotas…

Kuom pasišviesim? Skaisčiausiai šviečia mylimo žmogaus akys…

Šitaip susitvarkę, tapsim įdomūs Europai. Vėl pirmieji pirmuosiuose puslapiuose!

Ir ne tik! Atsikratę trijų didžiausių pagundų – dujų, naftos, elektros – būsim palaiminti popiežiaus, o Lietuva bus paskelbta Šventąja žeme.

Į šventą vietą miniom plūs maldininkai ir veltui pripūs dujų… Vatikano meistrai apšvies Lietuvą it kryžių kalnelį… O kur besim lazda, ten čiurkšlė naftos trykštels, nes šventoj vietoj negali stebuklų nebūt…

Štai mūsų vizija! Veikim!

5.

Premjeras tarė:

-Jam išėjus, tauta liko našlaitė… Suprantat, ką noriu pasakyt?

Ministrai sukruto, suklego:

-Turėsim labiau rūpintis…

-Maloniau šnekint…

-Ką čia paistot? – sušuko Premjeras. – Ar nuo interesų derinimo jau visai smegeninės išsiderino? Dirbkit!

Ministrai išraudo, susigūžė ir ėmė spręst uždavinį.

Po valandos Premjeras surinko sąsiuvinius. Sklaidydamas plėšė lapus ir mėtė pro langą.

-Niekai… Paistalai… Triušio protas… O va ir teisingas atsakymas! Še, perskaityk garsiai, Rimuk, – grąžino darbą.

Socialinės apsaugos ministras, šitaip pamalonintas, net neužsikirsdamas perskaitė:

-Tai yra puiki proga atiduot tautą į prieglaudą!

-Taigi, linktelėjo Premjeras. – Europos šalys jau dabar priglaudžia tūkstančius bedalių. Tai ilgas procesas. Kaip paspartint?

Ministrai vėl palinko prie popierų… Bet greit pasigirdo šniurkštimas, o kažkuris net balsu pravirko.

Premjeras numojo ranka:

-Klausykitės gerai… Širdim klausykit! – dabar jis ėmė kalbėt itin raiškiai: – A ir u – bus aūūū… Panašiai kaukia smaugiamas lietuvis… S, t, r, a – bus stra… Strakalas ir makalas – mūsų nacionaliniai didvyriai… Ly ir ja – bus lyja… Kaip Lietuvoj… O dabar bandykim sudėt visą žodį.

Pasigirdo neaiškus murmesys, bet dienai baigiantis vis aiškėjo, o temstant jau buvo girdėt ir visai darnus choras:

-Aūūū – stra – lyja.

-Garsiau! – šaukė Premjeras. – Kartokite! Kartokit ir klausykit.

-Aūūūstralyja!

Labai garsiai tardami tą žodį visi išgirdo potvynio bangų šniokštimą, degančių miškų tratėjimą ir net kengūros bliovimą.

-Ten daug vietos, – suprato Aplinkos ministras.

-Bet kai tautą atiduosim, kas čia bus? – klausė Ūkio ministras.

Premjeras su nuostaba žvelgė į pavaldinius.

-Aš maniau, net nesveiko proto dešiniesiems aišku, kad tauta – tai pensininkai, bedarbiai ir kiti išlaikytiniai.

-O tautos šaknys liks čia ir bus panaudotos prakuroms! – suvokė Ūkininkas.

-O tautos žiedas puoš Lietuvą! – sumetė Kultūrininkas.

Pagauti pakilaus ūpo ministrai kad šoks puošt.

Netrukus buvo parengti slaptieji protokolai ir berželiais apkaišytas viešasis transportas.