Bandymai suderinti tai, kas nesuderinama
gegužė 4, 2009 5:39 pm ProzaNeišvengiamas pasirinkimas
- Girdėjai? – rėkavo pati. – Vargingai gyvenantiems šiemet sunku bus.
- Vadinas, turime gyventi turtingai, – sumečiau. – Tada bus lengviau.
- Gerai sakai, – pradžiugo moteris. – Ir taip jau kažin kiek metų gyvenom vargingai. Gana!
Aš linktelėjau.
- Žmonės gyvena vargingai dėl to, kad taip patogiau. Bet gyvenime viską reikia išbandyt. Mesti sau iššūkį.
Susikibę rankom, žvelgėm į lubas, jau regėdami kitokį gyvenimą.
- Suksiu ir suksiu verslą, – dūsavau. – Ir galo nebus. Mat kuo daugiau turi, tuo daugiau reik…
- Būsiu ponia, – žiovavo žmona. – Suksiuos visokiuose vakarėliuose. Tikrai pasiilgsiu ramių vakarų prie televizoriaus.
Aš tik rankom skėsčiojau.
- Patys kitų televizoriuose rodysimės. Apie savo turtus porinsim…
- Vargšams irgi tenka rodytis, – priminė moteris. – Apie vargus vargelius rypuot…
- Geriausia vidurinei klasei, – pavydėjau. – Tie niekam neįdomūs.
- Užtat pas mus ir nėr vidurinės. Mes norim įdomūs būt.
- Kad nėr, tai ką paveiksi? Teks iškart į verslo klasę…
Įsiręžėm, surėmėm pečius. Kaip nors…
Neišsemiami kultūros šaltiniai
Žvelgiau pro langą… Pilkas dangus ir pilka žemė. Ir pilki žmonės, sliūkinantys pažeme… Tokia pagavo melancholija…
Staiga pati paklausė:
- A girdėjai, kad Tūkstantmečio proga paleis į gatves tūkstantį banditų?
- Geras sumanymas, – pasidžiaugiau.
- Bet kas gi čia gero?
- Juk ne šiaip sau paleis, – aiškinau. – Su užduotim! Pavogti tūkstantį mašinų. Apiplėšti tūkstantį butų…
- Vadinas, paleis geriausius?
- O kaip tu manei? Tokius fejerverkus užtaisys, kad jokių kitų akcijų nebereiks. Čia tau ne durnų balvonų pakampiuos pristatinėt, – aš tryniau rankas. – Bus sutaupyta. Ir pasaulis dėmesį atkreips. Manding, tai bendras Kultūros ir Teisingumo ministerijų projektas. Ir ne nakties darbas.
- Kažin ar šitos akcijos dalyvius gaudys policija?
- Policija užsiėmusi kitais Tūkstantmečio projektais, – aiškinau. – Prie Seimo pravirkdyt tūkstantinę minią! Kokiam teatre koks spektaklis tą padarytų?
- O šaudyt į žmones? – teiravosi pati. – Ar tai irgi suplanuota kultūros akcija?
- Jei kulkos guminės, tai kultūros.
- Vadinasi, viskas į gera!
Atsigulėm, apsikabinom ir laukėm – bene pasigirs laužiamų durų traškesys… Seniai bebuvom taip susijaudinę.
Namų sistemos
Pavydžiu tiems, kam įdomu bendrauti su savim. Kartais ir aš pabandau.
- Ką jūs veikiate šiandien vakare? – klausiu.
- Namie sėdžiu, – atsakau.
- Nueitum kur nors…
- Kad nežinau, kur…
Ką su tokiu šnekėt?
Prisivertęs sliūkinu virtuvėn ir ten sutinku žmoną. Žemyn galva brūžina grindis.
- Jūs puikiai atrodote!
Atšokęs prisidengiu pakaušį rankom. Bet ana nieko man nedaro. Visai apkiauto!
Mąstau, kad viskas kartojasi ir daugel metų drauge nugyvenę žmonės niekuom nebegali kits kito nustebint.
Bet jei maniškė žemyn galva rėpliotų lubom, aš visai kitaip į ją žiūrėčiau. Tik ana taip nesielgia. Tyčia? Ar nesupranta?
Nūnai ir taip sunku. O jei vidur pasaulinės kryzės dar susiformuoja šeimyninė…
Slepiuos vonioj. Gal kur nors išplauksiu…
Viešosios sistemos
Kas buvo nusivedęs savo žmoną į restoraną, tam jau nebaisios jokios kryzės.
Juk vos ten apsidairęs, pasijunti nejaukiai: visi vyrai su damom, o aš – su pačia.
Užsisakai kažkokius patiekalus ir nusiminęs lauki, kol atneš. Nejučiom plūsta karčios mintys: galėjau išsidrėbt prie televizoriaus, kažką kramsnot ir ramiai laukt vakarienės, patiekiamos prie to paties televizoriaus.
Dabar nežinia kur akis dėt – kitoj stalo pusėj taigi žmona!
Ir ta nejauki tyla… Jei priešais sėdėtų dama, tai žinotum, ką pasakyt…
Namie, natūralioj teleaplinkoj, ir su pačia gali šnektelt – laidas pakomentuot… Čiagi nedera net svečius apkalbėt – apsidairiusi moteris pastebės, kad kiti vyrai įdomesni. Mat su damom sėdim išskleidę visas plunksnas, o su žmonom – suglaudę.
Gal šampano užsisakyt? Bet kas geria šampaną su žmona?
Degtinės? Tada reikėjo eit pas kaimyną į tvartą…
Po pusvalandžio sučiaumoji kažkokį mišinį – gavęs namie, tėkštum į sieną! – ir vėl lauki. Prisimeni, kad su artimu žmogum lengva tylėt, ir suabejoji, ar sėdi su artimu.
Tokios mintys neveda prie gero. Ko aš čia ėjau? Šeimos židinį sugriaut?
Širdin plūsta šaltis. Duodi sau žodį, kad daugiau – niekados…
Bet štai jau karštus neša!.. Krūtinėj šiek tiek atlėgsta. Gal dar atšils…
Gamybiniai paderinimai
Dažnas vyras, išvydęs moterį, susimąsto: „O kažin kokia ji lovoje?“
Ir jei sumąsto, kad viskas ten gerai, laikinai pagerėja ir pats: tampa galantiškas, paslaugus… O jei tas vyras – darbdavys, tai jis gali moteriai pasiūlyti labai padorų – gal sekretorės, o gal net šokėjos! – darbą.
Deja, tik retas pamąsto: o kokia ši moteris muziejuj? O bažnyčioj? O gal niekas ten nė nematė jos? Tie dalykai apie žmogų irgi daug pasako.
Tatai suprasdamas, ieškodamas darbo, aš visados nešiuojuos pluoštą įvairiausių nuotraukų ir pažeriu darbdaviui ant stalo.
- Štai aš vonioj… O čia – prie pietų stalo… O va šitoj – jau po pietų, krūmuose…
Turiu ir daugiau: aš ant stogo, šuliny, krosnyje… Man nėr ką slėpt.
Ir jau tikrai nenoriu, kad kas nors pamanytų, neva lovoje aš kažkoks kitoks. Todėl drąsiai demonstruoju ir tokias nuotraukas. Štai aš lovoje su knyga… O šitoj su taure… O trečioj – aukštielnikas, burna pražiota, rankos plačiai atmestos į šalis, dešinėj granata…
Jaučiu, jis palankiai vertina mano galimybes. Bet pasitikėjimas turi būti abipusis.
- O koks jūs lovoje? – teiraujuos.
Tas rūstus vyras droviai šypteli ir atskleidžia nuotraukas.
Visose toks pat: apsitūlojęs patalais iki kaklo, galva pakreipta, iš burnos nudrykus seilė…
Jokių blaškymosi ženklų, jokių bandymų ieškoti savęs ar kito…
Man tinka. Gerai miega tik geras žmogus. Sutarsim.
Mokslo pasaulyje
Vyras, daug laiko praleidžiantis prie kompiuterio, tampa virusu. Toks nepadeda žmonai, nesirūpina vaikais, kartais pamiršta pavalgyt ir net išgert. Kad virusas neužkrėstų kitų, jį būtina pašalinti iš šeimos.
Pašalintas virusas, apsimetęs vyru, bando prasiskverbt į kitų moterų namus. Jei ten nėra kompiuterio, virusas nepavojingas ir kurį laiką jį galima naudoti vietoj vyro. Tačiau be kompiuterio virusas ilgai neištveria.
Deja, kompiuteriai paplitę visur, todėl ir virusų nuolat daugėja. Šiuo metu jų yra kur kas daugiau negu vyrų.
Gyvūnijos pasaulyje
Svečių kambary visados laikau įjungtą televizorių – tai tokia gaudyklė, – bet ekraną aplimpa tik žemesnės rūšies svečiai. Aukštesnieji gi kaip tarakonai prilenda į visus kambarius. Kai kurie jau tiek suįžūlėję, kad visai manęs nebebijo – prikišę seilėtus snukius kažką veblena, lyg aš mokėčiau jų kalbą.
Atveriu šaldytuvą ir dalis svečių sulekia ten. Bet veltui tikiuos, kad prisiriję duos man ramybę – tik dar įkyriau lenda į akis.
Sako, gerai tiems, kas turi mažų vaikų.
Triukšmingi, įkyrūs mažiai – patys labai panašūs į svečius – daugelį anų atbaido.
Kaip aš džiaugiuos, kad negimiau svečiu! Visi manęs nekęstų, visaip stengtųsi atsikratyt… O aš įkyriai zirzdamas zuičiau aplinkui – juk nesuvokčiau, kad esu svečias…
Gamta visų namai, bet gamtoj ne visi namie
Kai verkdamas prie Neries stovėjau, priėjęs menininkas man tarė:
- Meną nebūtina suprast. Menas turi jaudint, sukrėst.
Didelė baimė mane pagavo, bet atsakiau:
- Aš gana prisijaudinu, svarstydamas, kaip už maistą, už būstą susimokėt.
O jei užsigeisiu, kad mane pakratytų, verčiau kyštelsiu pirštus į elektros lizdą.
Palikau Kultūros sostinę ir išėjau į mišką. Atkreipiau dėmesį, kad daugelis medžių šakojasi panašiai, kaip žmonės. Subariau juos. Kai kurie paraudo ir numetė lapus. Pamaniau, kad iš tokių dar gali kas nors išeit – spintos, grabai…
O labiausiai nuvylė eglės – visai ne tokios, kokios aplanko mus per Kalėdas.
- Derėtų ir girioj padoriai atrodyt, – įspėjau. – Ar maža kas gali užsukt.
Regėjau miške ir daugiau taisytinų dalykų, bet vengiau veltis į diskusijas su vietiniais – ir taip jau dėbčiojo iš padilbų. Pagyriau, kad neįsileidžia miškan menininkų.
- Pristatytų čia jums dirbtinių medžių iš metalo laužo…
- Nenoorim kultūūros!.. – gailiai staugė vilkai.
- Ar nežadat iš miško išeit? – teiravaus. – Šunys, jūsų giminės, tai seniai su žmonėmis kolaboruoja ir kai kurie net geriau už žmones gyvena.
- Girdėjau, patys žmonės žada į miškus išeit… – šiepė dantis vilkas. – O dori žvėrys stengiasi nesužmonėti. Taip nutinka šunims, kurie be priežasties ima puldinėti vieni kitus.
- Bet jūsiškiai skverbiasi į žmonių gretas! – piktinaus.
Papasakojau apie kubilinių grupuotės naktinius darbelius.
- Tai ne mūsiškiai, – atsiribojo anas. – Tai vilkai iškrypėliai, kitaip dar vadinami vilkolakiais. Kraugeriai kaip reta. Ar dienos metu jie vis dar atvirsta į žmones?
- Retai, – dūsavau. – Nebent akmenim pašventinti.
- Laikykitės nuo tų išsigimėlių atokiau, – palinkėjo.
Išlindęs laukymėn, išvydau narių pulkelį. Bet prisiartinęs supratau, kad kurapkos.
- Esat labai panašios į seimūnes iš Prisikėlimo partijos, – pagyriau.
Miške man viskas atrodė geriau nei mieste, išskyrus vietas, kur pristatyta bjaurių pilaičių. Tokios sritys buvo paskelbtos nacionaliniais parkais, bet žvėrys su panieka vadino jas kultūros sostinėm ir stengėsi aplenkt.
Netrukus į mane kreipėsi zuikių delegacija, kad paremčiau jų laisvės siekį.
- Dar pamąstykit, – patariau. – Kai kurie iš jūsų patys taps vilkais. Daug ašarų bus…
- Pabudome ir kelkimės! – rėkė vienas.
- Aš pirmas pabudau! – šoko jam į akis kitas.
Supratau, kad procesas toli pažengęs, ir palaiminau juos.
O galėtų džiaugtis vien tuom, kad smaugliai ir krokodilai nūnai miestuose gyvena. Bet niekas neįvertina, ką turįs.
Loading ...
Eugenijus :
Data: gegužė 5, 2009 @ 3:28 am
Super kaip visada:) Ypac patiko pirmi du ir sis paskutinis apie kubiliniu gauja:DDD
ruvi :
Data: gegužė 7, 2009 @ 4:30 pm
Nuostabu! AČIŪ