Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Suriestas kryzės tysojau ant Lietuvos, o lietuviai abejingai dūlino pro šalį. Įprastas, matytas vaizdelis…

Kaip aš iki tiek nusiritau? Ogi nuo mažumės valgiau, valgiau ir pripratau. Nūnai nebegaunu kasdienės karštųjų dozės – tuoj abstinencijos sindromas.

Girdėjau apie metaduonos programą. Atseit, prisikemši pilvą plutų, dujos išpučia sieneles – jauties bemaž sotus.

Bet valios reikia turėt! O aš…

Radęs porą litų, nusipirkau šimtą gramų daktariškos ir čia pat, ant parduotuvės laiptų, susivariau dozę į skrandį. Tada kiek atlėgo ir paršliaužiau į namus. Senam televizoriuj tupėjo naujas veikėjas.

- Ištversim tą sunkmetį… – pasakojo. – Būta mūsų istorijoj ir blogesnių laikų, tačiau mes…

- Jūs? – pasitikslinau.

- Mes! – atrėžė, nėmaž nerausdamas.

Nusitraukęs batą, sviedžiau jam į snukį.

Bet kryzė tik dar paūmėjo. Vidurius raižyte raižė diegliai.

- Nieko neveiksi, tėvužėl, – tūpčiojo pati. – Reiks tave į ministeriją vežt.

- Pagulėsiu ir praeis, – vaitojau.

- Kryzė ne gripas, – aiškino moteris. – Ne gulėti, o sėdėti reik. Šiltoj vietoj.

- Kažin, ar belikę tokių… – vepėjau. – Žmonės šneka, visos tos ministerijos šiemet perpildytos.

- Paieškoję tai gal surastų laisvą kėdę kokiam prastesniam kabinete, – virkavo moteris. – Net jei taupydami ir šimto minimumų injekciją teskirtų – vis tiek palengvėtų. O pasėdėtum porą metelių – kitu žmogum taptum.

- Kas tiek laikys…

- Yra tokių, kur dešimtmečiais sėdi.

- Tie tai gal nepakaltinami…

- O girdėjau! – pati net rankom suplojo. – Naują, prašmatnią ministeriją atidarė. Niervų ar energijų…

- Į naują nepriims seno…

- Ot imsiu ir paskambinsiu į Skirstomuosius tinklus… Sugriaudė trimitai ir į namus įžengė trys pareigūnai juodais kostiumais. Du su karbonadais, vienas su šniceliu. Verkdamas tiesiau rankas…

- Viršutinė riba šimtas dvidešimt, – atsitokėjęs išgirdau balsą.

- Eurų? – teiravosi žmona.

- Litų.

- Dienai?

- Mėnesiui.

- Tai ar yra vilties išgyvent?

Pramerkęs akis, išvydau, kad tiedu ne su karbonadais, o su neštuvais. Tretysis gi, pasirėmęs kastuvu, aiškino:

- Būna, jūsiškiai ir gerokai žemiau nulio gan ilgai išsilaiko bemaž gyvi. Beje, apatinė riba jūsų luomui nenustatyta.

Supratau, kad nuo daktariškos buvo ištikusios haliucinacijos…

- Ak, pasodintumėt jį, gerieji žmonės, į kokią ministeriją, – rypavo pati. – Kad ir neilgam… Nors metams… Neprašom į prestižinę. Gerai būtų ir Kultūros…

- Kad visur eilės… – jie vartė baltuosius sąrašus. – Nebent po dvidešimties metų.

- O be eilės? – mirkčiojau it kyšininkas, nors tai tik ašaros graužė akis.

- Bent ketverius metelius vis vien teks palaukt, nes į tokias vietas yra eilės ir tiems, kas be eilės.

Nebežinodamas kur kreiptis, nukreipiau akis į televizorių.

- Ištversim tą sunkmetį… – tęsė veikėjas, jau apsiavęs mano batais.

Užsimojau kojinėm, bet ūmai suvokiau – anas kliedi! Iš antikrizinių baldų spėjau, kad tas vargšas ministerijoj. Turbūt po rimtos finansinės operacijos. Būklė nestabili, galimos komplikacijos…

Bet jam tai yra vilties! O ką man daryt?

„Lietuva neapleis savo vaikų!“ – toptelėjo mintis. Puolęs ant kelių, karštai meldžiaus:

- Tu uždaryk mane, Tėvyne, savyje…

Akyse šmėstelėjo grotos, trys kryžiai…

Nusigandęs pašliaužiau arčiau pačios, atokiau nuo Tėvynės.

Bet gal organizmas pats gali įveikt kryzę? Tik reikia labai to norėt. Pažadinti savo vidines galias.

Neįsivaizdavau, kaip tai padaryt. Ir nežinia ko sulaukčiau. Tiek metų snaudusios ir staiga prižadintos galios labai baisios gali būt.

O gal išbandyt netradicines priemones? Rytų mediciną?..

Gera mintis! Rusas tikrai papūstų kokių dujų. Tik nežinia, ko pareikalaus už paslaugas. Jei Tėvynę išduot?

Bet kaip galėčiau išduot, jei neturiu slaptųjų popierių?

O jei turėčiau?

Nukrėtė šiurpas. „Gerai, kad neturiu!“

Sveikata brangesnė už Tėvynę! Koks aš vis dėlto… Gal todėl ir kryzė puola, kad nerimtas patriotas…

Betgi mačiau – ir rimtus riečia prie žemės.

Gerai jautėsi tik valdininkai. Valdininkas neturi Tėvynės ir čia siautėjančios epidemijos jam nė motais. Valdininkas minta valdžia, todėl jam niekad negresia badmetis. Valdininkas svaiginasi žmonių ašarom, užtat jam kasdien euforija – pakili, nekontroliuojama būsena…

Žmona atnešė lupenų arbatos.

- Išprakaituosi. Gal bent kiek palengvės.

Žinojau, kad sveikiau – išprakaituoti nuo darbo. Bet darbo kaip tik ir nebuvo. Kur dingsta tokie dalykai?

- Viską dabar vagia, – aiškino moteris.

- Paties darbo tai anuomet neimdavo, – kraipiau galvą. – Tik darbo vaisius ir priemones. Manding, tikrai paskutinioji.

- Ne viskas taip jau blogai, – guviai šnekėjo pati. – Girdėjau, geriausi nusikaltėliai grįžta į Lietuvą. Gerų nusikaltimų vėl padaugės…

Žvelgiau į savo moterį ir taip man graudu tapo. Kryzė kiekvienam smogia per silpniausią vietą…

- Vėl džiugins jaunus ir senus grėsmė, tiek sykių jau… – giedojo moteris.

Ir aš pagalvojau: ogi tikrai nemalonu, kai koks geltonsnapis išdaužia mašinos langą ir pavagia diskelį su antikrizine programa. Autoritetas mašiną pavogs – benzinui nebereiks išlaidaut.

Pralinksmėjęs atsigręžiau į televizorių.

- Ištversim tą sunkmetį… – tęsė veikėjas.

Atėjo du sanitarai, pakėlę jį už parankių, vedė iš ekrano. Šis dar baisiau ėmė kliedėt:

- Mažinamas ministerijų skaičius. Gelbėkit!..

Televizorius bemat prigužėjo susijaudinusių ministerių.

- Susisiekti žmonės puikiausiai sugeba ir be Susisiekimo ministerijos, – įrodinėjo Kultūrininkas.

- O be kultūros daugiau kultūros! – tvirtino Susisiekėlis.

Sveikatos ministeris pritykinęs atvėrė skalpeliu išsipūtusį partnerio iš Vidaus reikalų portfelį.

- Ten tik ikrai, – droviai dangstėsi tas.

- Riebiai neimkit, kolega. Rinkitės kyšį su Omega 3.

- O man gerai ir Audi A 6!

Kilo diskusijos, skraidė plaštakės, vyno daug tekėjo…

Nusivylęs nusigręžiau nuo ekrano, pažvelgiau pro langą. Praeivis, suriestas kryzės, bimteli ant šaligatvio ir ima stirent kojelėm. Pričiuožia avarinė, anas dar bando spyriotis, bet pastvertas už kojų, lekia į narvą…

Aš sudrebėjau. Pati užkabino man akidangčius.

- Sako, po metų kitų Lietuva išbris iš kryzės.

- Bet lietuvis tai pasiliks!

- Ne kiekvienas, – guodė. – Išnyks pensininkai ir pedagogai. O juk būtent tos dvi rūšys ir trukdo visiems.

- Bet kam juos badu marint? Yra gi humaniškų, šiuolaikinių priemonių.

- Tai negi valdžia pūstys paraką ar elektrą…

- Nepagalvojau…

- Nueitum, atsigultum ant bėgių, – siūlė moteris. – Sako, tie, kuriuos traukinys pervažiuoja, vadinami antrąkart gimusiais.

- Ir kas tada būna?

- Gal pašalpą už naujagimį skirs…

- Pirma reiktų į stotį nueit, traukinį išsirinkt.

- Koks tau skirtumas?

Išdidžiai atlošiau pečius, kryptelėjau klubo sąnariu.

- Po kiekvienu tai jau nesigulsiu. Aš ne toks!

Apsirengiau vieninteliu geriausiu kostiumu, pasirišau tautinę juostelę – virvagalį – ir ilgai staipiaus priešais veidrodį. Žinojau esąs gan gražus, bet vis vien krėtė drebulys. Ko norėt! Su vyru, net su kaimynu, pirmąsyk jaudinčiaus. O čia gi – traukinys!

Tik jau su vietiniais seniais, besivalkiojančiais po Naująją Vilnią, tikrai neprasidėsiu.

Užsimerkęs išvydau gražuolį iš Sankt Peterburgo… Net karštis išmušė!

O vis tiek kažko delsiau, lūkuriavau, galvon liūdnos mintys lindo. Juk visokių istorijų buvau girdėjęs… Sykį nueini stotin ir pasilieki amžinai. Pripranti ir patinka. O kai atbunki, tai ir po buku priemiestiniu gali nusirist…

Pakėlęs ragelį surinkau Grožio klinikos numerį.

- Jūs atliekate riebalų nusiurbimo operacijas?

Taip, jie atlieką.

- O kur nusiurbtus dedat? – klausiau. – Gal pripiltumėt stiklainį už dyka? Vis dar vyliaus be didžiųjų iššūkių sunkmetį pratraukt.

- A girdėjai? – rėkė pati. – Vėl kažkoks vokietis milijardierius po traukiniu puolė. Sviedžiau ragelį. Kol aš dvejoju, vikruoliai dailiausius tarptautinius pakabins.

- Ir kaip anam? Ar viskas gerai?

- Tik šlapia vieta liko.

Tai manęs neišgąsdino – juk net eiliniams sugyventiniams susidūrus kartais tiek telieka. Užtat dar labiau sutvirtėjo įsitikinimas, kad partnerį reikia rinktis itin atidžiai.

- Aš tai po traukiniu gulsiuos iš vargo, – tariau. – O ko milijardieriui ant bėgių lipt? Tai jau pasileidimas.

Pati purtė galvą.

- Tu įsivaizduok, kad turtas sumažėjo milijardu ar daugiau… Kaip jaustumeis?

Pabandžiau įsivaizduot: turiu dešimt milijardų, trys prapuola, septyni lieka…

Aš tai gal ir su septyniais prakryzenčiau metus, kitus. Bet vokietis nepratęs prie daktariškos…

Staiga prisiminiau, kaip kentėjau šimtinę pametęs. O jei milijardą?

„Kokių yra nelaimingų žmonių, – mintijau. – Ir koks laimingas aš, kad niekad jų kančių nepatirsiu. Štai į mano galvą kartais dūžta lėkštės už dešimt litų, o į milijardieriaus – už tūkstantį. Ar tokios šukės gali nešt laimę?“

O kai milijardierius skiriasi, tai pusę milijardų savo raganai privalo atiduot. Pabandžiau įsivaizduoti pats tokią turįs…

- Brangioji… – net suvaitojau.

- Ką? – tuoj sukluso maniškė.

Toks juokas mane pagavo! Irgi mat kažką įsivaizduoja… O juk šitas ūkiškas modelis, po teisybei, nieko nekainuoja.

Gerai mes gyvenam! Nėr ko dejuot.

Prislinkęs pabučiavau saviškę į nedažytą skruostą.

Ir ji prisiglaudė prie mano sudžiūvusios krūtinės, arbata pagirdė, džiūvėsiais pamaitino…

Ir pasivaideno man, kad labai labai brangi…

Gal ir nesigulsiu po traukiniu. Dar neapsisprendęs…