Kartojas Tėvynėj daugsyk
Ruduo ir taurelė… Ir menas…
Taksi… Padavėja Liusi…
Lietus ant stogų it Šopenas…
Miškuos, lyg šunų apdraskytuos,
Kartojasi rudenį vėlų
Vėjo gūsis, kaip riksmas – kodėl? -
Amžinas, neatsakytas. Skaityti tęsinį…
Tu dar gyvas? Dar balotiruojies? -
Gyvas dar ir aš. Nenusimink.
Kažin kas pilve man maršus groja —
Reiškia: jūsų reikalas teisingas!
Sakė tau, kad aš seniai šiukšlyne…
Na ir kas! Man ir vieta tenai.
Sausas davinys ir šlapias klynas -
Visas mano briuselis toksai. Skaityti tęsinį…
Sakau: niekuom jisai neypatingas,
Tas tipas. Kam išvis į jį žiūrėti?
Ir elgtis taip nervingai, neprotingai…
Daug geresnių pažįsti: mamą, tėtį…
Pažįsti mus jau dvidešimtį metų,
O tą varlių mušiką – dvi savaites!
Tegu sau eina jis, kur akys veda… -
Betrūksta dėl tokių tik susivaldyt. Skaityti tęsinį…
Jau seniai vėjas žiedus išskynė…
Tu sakai: „Gal nueitum kiaušinių?”
Ir einu aš pirmyn, kaip kadaise -
Už Teisybę, Tėvynę ir Laisvę.
Nežinau, kur prapuolė, kas buvo…
Tu sakai: „Gal pašluotum virtuvę?”
Tavo veidą regėdamas rūstų,
Šluoju dulkes ir dulkėse žūstu. Skaityti tęsinį…
Nebegelbsti niekas -
Nei gamta, nei menas…
Saujoj gniūžtė sniego -
Tirpstantis gyvenimas.
Kurgi narsiai žengti
Ir už ką kovoti? -
Krinta sniegas – lengvas
Baltas idiotas…
Stoviu kely, atsirėmęs į lapkričio lietų,
Veidu – į vakaro vėją, žodžiu – į kultūrą.
Gyvenimo draugė – nepribaigta cigaretė
Kelią parodo, o kelias krypties nebeturi.
Kam ta kryptis?.. Kelias štai ima už rankų,
Rūkas – tarytum pavargę arkliai pievom vaikšto.
Ir dovanoja man vakaras rūškaną dangų,
Ir dovanoja dangus man skarelę bežvaigždę. Skaityti tęsinį…
Krinta lapas nuo klevo, o lempa nuo stalo,
Krinta šuo nuo lentynos, šikna nuo dangaus…
Ir matau aš, kad klevas pagelto, o stalas pabalo,
Ir nuliūdęs lenkiuosi lyg šaukštas prie kito žmogaus.
O tas kitas iš plytos kad rėš man į mėlyną snukį -
Ir krentu aš kaip lapas, krentu ir smingu it baslys…
O galėtų jis mūryt namus… Bet negali, nes bukas.
Na tai kas!.. Man ir toks jis gražus. O jo vardas – Stasys.
Milijonai langų… Kiekvienam žiburys…
O prie žiburio – žmonės neaiškūs…
Aš į pirmas papuolusias belsiuos duris,
Lyg vėluojantis lapkričio laiškas.
Ir atvers man duris, ir gražiai pasakys:
„Kaip gerai, kad užsukot, lietuvi!”
Šeimininkas – šaunus. Šeimininkė – puiki,
Kaip jūratė išplauks iš virtuvės. Skaityti tęsinį…
Langas… Gal kelias į šviesą…
Gatvėj nustebęs pilietis…
Stalas… Kultūros griuvėsis…
Nepribaigta cigaretė…
Sąskaitą skaito faktūrą
Vėjas prie holdingo sienos…
Vėjau, papūsk tu į rūrą! -
Kam man tos verslo naujienos…
Menu, Mažeikiuos toks žmogus gyveno,
O begyvendamas – netyčia! – jis paseno.
Nustebęs šaukė: „Būti ar nebūti?”
Ramino žmonės jį: „Pabūk truputį”.
O jis: „Sustok, akimirka žavinga!..”
Aplinkui žmonės daros jau nervingi,
Žmona kad griebs įkaitusią keptuvę…
Nebėr žmogaus. O būtų dar pabuvęs.
Loading ...