- Kada išsiverš? – paklausiau.

- Rytoj, – atsakė Pontijus Pilotas. – Dvyliktą nulis nulis.

- Už kiek parduodat?

Jis skėstelėjo rankom.

- Tai mūsų strateginis objektas. Niekam neparduodam! Ir kam gi jums?

- Ogi pastatysiu kieme. Sueis giminės…

Jis kaži kaip nemūsiškai, nemaloniai trypčiojo aplinkui.

- Prašom atvirukų…

- Vaikine! – pasakiau. – Bene žagrės rankena tau iš kišenės išlindus?

Paraudo, nusilenkė iki žemės.

- Italiano esmi… Agricola…

Pakilau ir išėjau Lietuvon. Visur tas pats. Visur verslui statomos kliūtys.

Ogi todėl, kad manoma, jog europiečiai tokie pat kvaili kaip ir lietuviai. Atseit pirma įkišim pro plyšį jiems savo įvaizdį, o kai pravers duris – ir su visu vaizdu įlįsim.

Aš gi manau: tokie triukai tik žemina mus.

…Rekonstrukcijos ir plėtros reikalais atvykęs į Londoną, apsistojau pas Hamperdinkus – Angelę ir Engelbertą. Rūškanus angliškus vakarus leidom bibliotekoj: Engelbertas įnikęs enciklopedijon, Angelė studijuoja baltų kultūrą, aš mėtau į židinį trotilo briketus. 

- Duokim garo! – šūkteliu.

Engelbertas sėda prie pianino, Angelė pa ima smuiką. Girdžiu: nelyg į skardinį šikinyko stogą barbentų lietus, o tam lietuj ūmai šiurpiai suklinka elgeta.

- Kas tai? – krūpteliu.

- Bramsas.

Tampa neramu. Širdy kraunas didelis rūpestis.

- Kodėl smuiko stygos keturios? – klausiu. – Ar nepakaktų dviejų, simbolizuojančių du Lietuvos kelius: Europon ir į NATO?

Angelė kaltai šypteli, bet nieko neatsako. Man sudreba rankos. Vis dėlto susitvardau ir kreipiuos į Engelbertą:

- O dėl ko baltųjų klavišų daugiau nei juodųjų? Bene jūs manot, kad gyvenimas eina šviesyn?

Jo pirštai dar greičiau nulekia baltaisiais. Manau, kad specialiai, todėl trinkteliu pianino dangčiu per nagus.

Muzika nutyla. Sėdam prie vaišių stalo.

- Arbatos? – lenkiasi Angelė. – Žaliosios? Juodosios? O gal pageidautumėt maišytos? Su rožių lapeliais ir džiovintom erškėtuogėm?

Papurškiau dujų į akis.

- Ar viskas gerai?

Abu patikino, jog puikiai jaučiasi.

Apsiverkiau. Kada nors ir mes būsim džentelmenai, liedės… Tik ar aš besulauksiu?

Prirakinau juos prie vamzdžių. Eidamas pro duris, atsigręžiau, nusilenkiau.

- Jūs puikiai atrodot.

Jie šypsojosi ir sakė:

- Kaip miela!

Ir man. Senos demokratijos kraštuose mus priima tokius, kokie esam. O jei imsim geručius vaidint, tai ir Murmanske priims.

Bet kam mums to reik!

Aš sakau: tiek neužtruks. Jau ir šiandien pasitaiko situacijų, kai tampam lygūs.

…Skridom tada virš Amsterdamo. Staiga atsivėrė slaptosios durys ir įėjo lėktuvo vadas. Buvo susijaudinęs, grąžė rankas ir žvelgdamas į mėnulį tarė:

- Jei norėsiu, padarysiu taip, kad lėktuvas tėkšis į žemę.

- Nedaryk! – šaukėm.

- O kas man už tai bus?

- Pinigų duosim!

- O man gal ne pinigai svarbu.

Moterys siūlė ką turinčios brangiausio. Vyrai – įstatymų paketą ir teisę dusyk per metus pasakyt kalbą JT asamblėjoje.

O vadas purtė galvą ir atkakliai kartojo: ne! ne! ne!

- Tai sakyk, ko nori?

Jis paraudo ir tarė:

- Norėčiau, kad papūstumėt man į subinę.

Ėjom vorele ir putėm. O skrido ten generolai ir pėstininkai, ministrai ir menestreliai, ambasadoriai ir senelis Ambraziejus…

Po valandos laineris nutūpė Briuselyje.

Galiu patarti vienaip, bet galiu ir antraip. O kartais tik prisisemiu pilną burną vandens ir apipurškiu ambasadorius.

Turėdamas šitokią galią vis dėlto likau toks pat jautrus kaip anuomet, kai darbavaus eiliniu vyru. Jei manęs neklauso, įsižeidžiu, pasipučiu ir tyliu. Jo Ekscelencija sėdi sumišęs, jo paloviniai slankioja ant pirštų galų. Vakarop ima drebėti ir skeldėti valstybė.

Tada jie ateina pas mane su maišais, puola ant kelių ir meldžia atleidimo.

Ir aš atleidžiu. Nesu piktavalis. Patariu visiems pavalgyt ir eiti gult.

Ir kai Tėvynę užkloja skylėta dangaus skranda, kai visi jau seniai miega, aš vis dar budžiu. Ir mąstau apie Lietuvos viziją. Kur mums, lietuviams, tokį daiktą gaut? Kiek tatai galėtų kaštuot? Ir išvis – kas ana yr?

Deja, patarėjui nėra kas pataria. Virš patarėjo – tiktai dangus.

Graži buvo diena!

Antradienis.

Ir nieks nepasiūlys: „Būk sveikas!..”
Ramu bus. Tik truputį keista,
Kad nieko jau laukt nebereikia -
Nebent Paskutiniojo teismo…

Gal kas nors pakartos ir meilę mano,
Nors vaidenosi man – tai nepakartojama…
Bet jau kitas piemuo baltus debesis gano
Ir narsuoliai kiti puola mūšio nevertą troją…

Bet vienąsyk, pavasarį, paspaudęs Enter drąsiai
Aš įėjau kiton erdvėn slapčiom it paparaciai -
Ak, dyvai! 

Aš po Intarnietą vaikščiojau,
Į puikias svetaines dirsčiojau -
Vai tai guli Ulijona, tai be apatinių!

- Vai ar būsi tu mano?
- Eik, – suriko ji, – namo!
Vai tai aš Delete paspaudžiau ir jąją ištryniau.

Ak, ir kam statai tu kelio ženklus?
- Ritasi be kelio – nepastvert…
Kas gi pasakys – sunkus ar lengvas? -
Aš gyvenimo nemoku svert.

Kas gi žino, kur jis nusiris
Kažkada paspirtas Dievo kojos…
Kažin kas jau beldžias į duris…

Vedamas mūsų name hemorojus,
Abonentinis mokestis – 30 Lt.

Ne mano čia naktys ir dienos -
Išneša laikas tėvynę…
Mečiau aš rūkyt Atėnuos -
Mesiu ir gert Pekyne. 

Mesiu toli toli -
Nebenukris ant stalo.
Gausiu gal šimtą litų…
Los ideahs!..

Kur degtinė – ten viesulai trankos,
Klykia mūzos ir staugia patrankos…

Ir už Lietuvą, ir už sveikatą
Tai brangiau!.. Tas supras, kas prarado.