- Jūsų bilietėlis?

- Mano bilietėlis.

- Jūsų bilietėlis???

- Mano bilietėlis!

- Jūs ką, ligonis?

- O jūs ką, daktaras?

- Jūsų bilietėlis?

- Mano bilietėlis

- Jūs kitų žodžių nežinot?

- Žinau: siurblys

- Pas jus visi namie?

- O jūs į svečius norit?

- Jūsų bilietėlis?

- Mano bilietėlis

- Aš kontrolierius

- O aš santechnikas

- Jūsų bilietėlis?

- O kam jums?

- Nu, aš pažiūrėsiu…

- Tai nusipirkit ir žiūrėkit…….

- Jūsų talonėlis!!!!

- Mano talonėlis! O štai ir mano stotelė

· Nebenaujas, bet dar visai neblogas 70-ųjų laidos vyras ryja tik du litrus degtinės per parą. Tinka nedideliems pernešimams, smulkiems ūkio darbams. Netinkamas dažnoms kelionėms į piknikus, nes gali savaime užsivest, o prireikus išvažiuot – nebepajudinsi iš vietos.

· 60-ųjų laidos vyras – itin ekonomiškas. Ima vos pusę litro per parą, tačiau jam atsiranda bėdų dėl pakabos. Tinka ramiam poilsiui prie televizoriaus.

· Smarkiai padėvėtas 50-ųjų laidos vyras pasižymi prastu dizainu ir dažnais gedimais – būna, net varva bakelis. Užtat beveik nenaudoja degalų. Tinka laikyti sode.

· Apynaujis 80-ųjų laidos vyras ryja bene daugiausia degtinės – 4 litrus per parą. Dažnai genda stabdžiai, bet turi gerai suderintą pakabą. Dažnas moterims. Universalas – tinka visokiais gyvenimo atvejais.

· Visai naujas 90-ųjų laidos lietuviškas modelis dar kaip reikiant neišbandytas. Labai triukšmingas, ryja daug, užtat kiek arklio jėgų! Tinka mėgstančioms sportinį stilių ir kasdienius iššūkius.

· Renkantis vyrą būtina atkreipti dėmesį ne tik į degalų sąnaudas, bet ir į jų rūšį: vyrai, varomi alumi, bus mažiau judrūs nei su degtininiais varikliais. Tiesa, tik išlaikymas skiriasi.

· Vis daugėja vyrų, naudojančių kokteilius ir kitokius mišinius. Išoriškai šie labai patrauklūs, tačiau, deja, nepatikimi – dažnai būna įdiegta netradicinio orientavimosi sistema.

· Nepamirškime, kad yra visai kitų, tačiau itin patogių modelių – galima jot ant sprando. Dažniausiai tai vyrai su ragais – atremi į kertį ir varyk, kur reikia.

∙ Svarbiausia bajorišką dvasią turėti širdyje. Situacija „Moteris laiko tris namų kertes, o ketvirtoje laiko vyrą, kuris laiko televizoriaus valdymo pultelį. Tai kuris čia bajoras?“

∙ Atidarau spintos duris ir randu kažkokį poną. Tyliai užveriu duris ir ilgai stoviu kitoj pusėj. Širdin smelkiasi tylus džiaugsmas: kitur blakės, tarakonai veisiasi. Vadinasi, pas mus viskas geryn. Kitą sykį grįžtu namo, atidarau duris – pono nėr. Tampa liūdna. Gal jam kitur geriau? Bet gal išėjo tik maisto pasiieškoti? Padedu spintoj duonos ir lašinių, pastatau butelį degtinės. Gal sugrįš? Vėl grįžtu iš kelionės. Ilgai stoviu miegamojo tarpdury žiūrėdamas, kaip dviese kruta po antklode. Norisi imt ir pasižiūrėt, kas ten vyksta. Bet nedrįstu. Žmona mano, bet vyras tai svetimas. Nežinia, ką pagalvos. Panašu, kad būtų kokią brangenybę radę ir negalėtų pasidalinti. Tik kad nieko tokio pas mus nėra. Atsargiai įlipu į spintą ir užsidarau. Norės, tai vėliau patys papasakos. Atrodo, kad švinta. Pabeldžiu iš vidaus. „Kas ten?“ – murma ponas. Maniškė numoja ranka: „Kas ten bus spintoj.“ Ponas ropsčiasi iš lovos, žiovaudamas dūlina į tualetą. Aš išlipu iš spintos ir demonstratyviai pakėlęs užpakalinę koją lieju apžvalgos ratą. Tepajunta, kas čia šeimininkas.

∙ Problemų padaugėja, kai namuose atsiranda vaikas. Vyras lieka sukrėstas ir įskaudintas iki sielos gelmių, – kuo vaikas vertesnis už mane? Aš juk taip pat moku traukti iš buteliuko, žaisti su mašinytėm, galiu griuvinėti ir rėplioti grindimis ir rėkalot ką nors nerišlaus, kiaurą parą voliotis lovoje, prašytis ant rankų. Viskas buvo taip gražu, ir še tau. Jaučiatės toks pakeičiamas, nenaudingas, norisi rėkti: „O man tavęs niekas nepakeis!” Ir tai tiesa, joks vaikas, net jei jis būtų indigo, neišskalbs rūbų, nesurinks šiukšlių, neišvirs pietų.

∙ Maloniai šnekučiuojantis prie jūsų vis lenda apsiseiliojęs vaikas, tampo už kelnių, reikalauja su juo kažkur eiti. Susitvardykite, suspauskite kumščius ir ramiai paklauskite: „Kur tu, suskiau, gali tėvą nusivest? Aš nereikalauju, kad su manim nueitum alaus išgert. Su tavim man neįdomu, aš jau pilnametis. Susirask sau lygų.“ Gal supras, kad maža vilties.

∙ Netikėkite, kai sakoma, kad vaikui reikalingi abu tėvai. Jei namuose yra pakankamai maisto ir žaidimų – nė vieno tėvo nereikia. Aišku, jeigu vaikas įpratęs išnaudot kaip arklį ar bokso kriaušę ir dėl to jūs atsidūrėt beprotnamyje, kurį laiką vaikas gali jūsų pasigest.

∙ Išėjai, tėvai, į pensiją, išeik ir iš namų.

∙ Jūsų sūnų jau triskart parodė per televiziją ir jūsų širdin plūsta pasididžiavimas. Bet prisiminkite televizijos specifiką: kuo tipas durnesnis, tuo jį dažniau rodo.

∙ Skambina kažkoks tipas ir sako: „Jūsų sūnus sukėlė avariją, sumušė policininką ir šiuo metu sėdi areštinėje. Atneškite 10 tūkstančių, ir mes viską sutvarkysime.“ Jūs daug sykių girdėjote, kad šitaip sukčiai išvilioja pinigus. Be to, puikiai matote, kad jūsų sūnus sėdi kitoj stalo pusėj ir srebia barščius. Bet vis tiek surenkate pinigus ir skubat duoti, – štai kokia yra tėviška meilė.

∙ „Tau snarglys varva į sriubą“, – praneša senelė. „O man taip skaniau“, – atšauna senelis. „Kitas!!!” – rėkia senelė. Aidi sirena. Taip greitoji atveža kitą senelį.

∙ Sykį paklausiau savo pačios: „Ką jūs veiksite šiandien vakare?“ Ta kuičiasi apie puodus. „Gal norėtumėt su manim pavakarieniaut?“ Tyla. Seniai pastebėjau, kad žmonos ir damos į tuos pačius klausimus reaguoja skirtingai. „O jūs turite ką nors?“ – klausiu. Ta kelia samtį. „Aš norėjau paklausti, ar turite artimą?“ Ir tada man toptelėjo, kad gal aš pats galėčiau būti artimas. Norėtųsi prieiti, apkabinti… bet prisimenu, kad mes jau ketvirtį amžiaus kartu. Ir paeinu į šalį.

∙ Žinokite, moterys, jeigu jūs elgsitės blogai, mes, vyrai, visi pasirinksime gėjaus kelią.

∙ Mano žmona šunį į lauką pasivaikščioti išvedė keturis kartus, manęs – nė vieno. Šunį pašaukė ėst, manęs – ne. Vakare šuo drybsojo ant sofos ir jam net kelis kartus pakasė šonus. Man – nė sykio. Štai kokia padėtis. Kiek man žinoma, daugelis moterų pamiršta, kad dvikojam augintiniui reikia nemažiau dėmesio.

∙ Vyras pabuvęs pas moterį jau nebemoka gyventi vienas. Nestatutiniai santykiai šeimoje įprastas dalykas: „Ko drybsai lovoj? Grindis išplauk.“ Ir vyras pameta pultelį!.. Ima šlykštų skudurą… O yra vyrų, kurie net pusryčius atneša žmonai į lovą. O yra tokių, kurie net palydi žmoną į teatrą. Oi, kiek čia tų nelaimingų! Vat kokios žiaurios dresūros būta.

∙ Įsidrąsinęs prieinu prie žmonos ir sakau: „Norėjau Jums kai ką pasakyti…“ O ji: „Kaupiasi dujos?“ Malonu, kad tarp mūsų yra ryšys.

∙ Manoma, kad dabar reikia gerinti gyvenimą, nors prieš tūkstantį metų niekas negalvojo apie gyvenimo gerinimą. Tada žmonės tiesiog gyveno. Dabar kai pradedi gerinti gyvenimą, tai tiek nusikamuoji, kad visai nebesinori gyventi. Ir tie, kurie taip yra privaryti prie sienos, kad net ant scenos užlipę rėkia „ką daryt?!“

∙ Kaip sustabdyti karą keliuose? Mes neturim laukt, kol išsilaipins amerikonai. Yra žinoma, kad greičio mėgėjas tik į ką nors atsitrenkęs supranta, kad nereikėjo skubėt. Tai ar negalėtumėm kiekvieną vairuotoją sutrenkt dar prieš kelionę?

∙ Priėjo sykį toks žmogelis ir skundžiasi: „Susiveržiau diržą, o gyvenimas nepagerėjo. Kodėl jie mus apgaudinėja?“ Sakau: „Gal ne ten susiveržei? Reikėjo aukščiau.“ Daugiau jo ir nebemačiau. Matyt, žmogui pagerėjo.

∙ Gyvenime labai svarbu surasti savo vietą, nes jeigu pats nerandi vietos, tai kiti tave pastato. O stovimos vietos nebūna geros. Geros yra sėdimos. O dar geresnės – gulimos.

∙ 2009 metais Vilnius bus Europos kultūros sostine, o mažiau kultūringi vilniečiai bus perkelti į atokesnius šalies rajonus. Numanau, kad man tas gresia. Dėl to aš taip gražiai ir kalbėjau apie Alytų, nes girdėjau, kad daugelį perkels į Bezdonis.

∙ Sykį mane sustabdė policininkas ir paklausė: „Jūs girtas?“ „Taip, – atsakiau. – O jūs?“ „Dar ne.“ „Tai ko laukiam?“ – paklausiau. Išsitraukiau iš kišenės butelį, kurį visada vežiojuosi vietoj draudimo poliso. Išgėrėm. Aš dar ir padainavau. Paskui žiūriu, kad man akyse tamsu. Sakau, kad gal jau nebevažiuosiu, o eisiu pėsčias. O jis man atsako: „Geriau važiuok, Juozai, nes dar po mašina papulsi.“

∙ Nelaukime, kol avarinę situaciją sudarys kas nors kitas. Sudarykime ją patys.

∙ Kad ir kokios aš bebūčiau geros širdies, turiu jums pranešti savo apskaičiavimų duomenis. Mano apskaičiavimais: ties vienuolikta daina aš jau buvau atidainavęs už tuos 20 litų.

∙ Ar kas nors balsavote už Prisikėlimo partiją? Jeigu koks tipas jus gąsdina, kad prisikels ir padarys tą ir aną, tai aš duosiu patarimą, ką tokiam atsakyti: „Jeigu tu prisikelsi, tai gal tau ir bus geriau. Bet jeigu pagulėsi – geriau bus visiems.“

∙ Aš taip pat būčiau ėjęs į Seimą, bet prisiminiau, kad baigiami statyti Valdovų rūmai. Turės kažkas ir ten sėdėti.

∙ Kyla kainos. Mums tai nepatinka. Bet kainos juk nekyla, savaime jas kelia kažkokie žmonės. Mūsų pareiga patykoti tokių žmonių ir tol kulti lazdomis, kol jie tas kainas nukrės atgal. Jau iki ko yra prieita, – net maisto perdirbėjai kelia kainas, nors mes visi mokam maistą perdirbti. Skirtumas tas, kad padorus žmogus nesiūlo savo galutinio produkto aukšta kaina.

∙ Galėtumėt pasimokyti iš paukščių. Rudenį jie skrenda į pietus ir mes jų nepravardžiuojam išdavikais. Tai aš galvoju, kodėl mes negalime rudenį prisijungt prie Rusijos, o pavasarį vėl grįžt į Europos Sąjungą?

Apie vidurio amžiaus krizę:
Būdami apie 40 metu vyrai palieka savo šeimas ir išeina į Seimą. Kai kurie iš jų pakeliui užsuka į alaus barą ir niekada nebepasiekia Seimo. Taip protinga gamta ginasi nuo politikų pertekliaus .

Apie grožį:
Dabar yra pažangu būti gėjumi. Ateity taip pat svajoju tapti gėjumi. Nes tada matyčiau daugiau grožio. O kol kas grožį matau tik moteriškoje žmonijos pusėje…

Apie Europą:
Ar mes tikrai jau Europoje? Toks verslininkas pasigyrė – nusipirkau mašiną be stogo. O komisaras Grigaravičius perspėjo – prišiks…

Apie moteris:
Kažkas kvailai sulygino moterį ir jūrą. Atvažiavau, įkišau ranką į jūrą – moteris šiltesnė. Be to, jūra šniokščia kasdien, o moteris, jeigu jos neerzinsi, gali ir nešniokšti.

Apie Uspaskichą:
Ir tada jis pakilo aukštai aukštai virš debesų ir, ten plasnodamas, griausmingai sušuko:
- Kas aš toks?
Mes užvertėm galvas į viršų ir drąsiai atsakėm:
- Šūdas!
Tada jis nudribo. Gerai, kad pasakėm teisybę. Kitaip dar ilgai jis būtų padebesiais skraidęs ir mus šūdais drabstęs. Ir visi mus šūdžiais vadintų.