Prie gastronomo trise mušė vieną, o ponas E. tuo tarpu stovėjo po medžiu, kadangi lijo.
„Greičiau! – nervinosi. – Muškit ir eikit. Nesmagu čia stovėti. Dar matys kas…”
Ir tikrai, kaip tyčia priėjo panelė Rok, atsišliejo į kamieną, ėmė dūsauti, vartyti akis.
- Nebeilgai jau… – suvaitojo.
Ponas E. nužvelgė ją nepastabiu žvilgsniu.
- Tai kas yr? – paklausė.
- Blogai, – čiupinėjosi šonus panelė Rok. – Spaudžia va…
- O ką daktarai sako?
- Gimdyti laikas. 
Ponas E. tik pakraipė galvą ir mostelėjo gastronomo pusėn.
- Matote, kas dedasi!
- Še tau ir Nepriklausomybė, – nusivaipė panelė Rok.
- Niekas nekaltas, – atrėžė ponas E. – Patys bėgom į aikštes. Šaukėm… Rankas kilnojom…
- O kas galėjo žinoti, – atsiduso panelė Rok ir užsidėjusi akinius nužvelgė sceną prie gastronomo. – Gali ir užmušti, – pagyvėjo.
- Ir užmuš, – patvirtino ponas E. – Dabar kasdien užmuša.
- O dėl ko tamsta čia stovi?
- O dėl to, kad lyja!
- Bet gali ir mus!..
- Vargu, – suabejojo ponas E. – Kad vienoj vietoj tą pačią dieną užmuštų du arba tris – šitaip retai pasitaiko.
- Taigi, – šyptelėjo panelė Rok. – Gali sakyti, mudviem pasisekė. Dar jie truputį pastovėjo, pasišnekučiavo apie lietų ir Lietuvą.
- Tai kada gims? – pasiteiravo ponas E.
- O kas jį žino, – patraukė pečiais panelė Rok. – Kai tokia nestabili padėtis…
- Šiais laikais, – pabrėžė ponas E., – norint gimdyti – proto reikia. Bet pro šakas jau švito dangus, ir jie galėjo keliauti toliau.

2

Prie gastronomo vėl trise mušė vieną, o ponas E. ir vėl stovėjo po medžiu, kadangi vėl, kaip Lietuvoj įprasta, lijo. „Nejau nebėr kitų vietų kur mušti? – spjaudėsi ponas E. – Juk tai chamizmas!”
Apsidairė, tačiau panelės Rok nesimatė. „Manding, siuvinėja, – atsiduso su palengvėjimu. – Juk kūdikiui tiek visko reikia…”
Vis dėlto buvo nesmagu. „Gal padėti?.. Bet kas iš to? Anava kokie tie trys!..”
Brūkštelėjo degtuką, užsitraukė dūmą, tačiau nuo šakų varvėjo lašai ir ponas E. susinervinęs tėškė cigaretę žemėn. „O tas vis dar gyvas… – pamanė su pagieža. – Taikosi vienam į koją įkąst… Bet ką tu prieš tris… Jeigu vienas prieš vieną, aišku, pagelbėčiau, o dabar… Ne. Vienas lavonas geriau nei du.”
Mušamasis parkritęs ėmė raitytis ant šaligatvio, ir ponas E. nusigręžė. „O panelė Rok antai ruošiasi tapti motina, – prisiminė su širdgėla. – Bet ką tu gali pagimdyti šiais laikais? Arba tokį, kuris kitą užmuš, arba tokį, kurį kiti… Vienas iš dviejų…”
Anoj pusėj gatvės ėmė klykti, ir ponas E. nervingai treptelėjo koja. „Kaip negerai, kaip negerai… Ir ko tu, kvaily, vienas valkiojies?.. O aš? Ko aš ėjau ta gatve?”
„Antra vertus, gal yra už ką, jeigu muša, – toptelėjo. – Negi taip sau… Per lietų… Juk sušlaps…”
Taip pagalvojus pasidarė kiek lengviau, ir nusisukęs kiton pusėn, jis ėmė skaičiuoti, ar priešais stūksantis monolitas keturiolikos, ar šešiolikos aukštų.
Kol suskaičiavo, ir lietus liovėsi.

3

Kitą sykį, kai ponas E. keliavo pro gastronomą, staiga prapliupo lietus, ir jis vėl pasislėpė po medžiu. Tada ir išvydo: iš kairės ateina vienas, o iš dešinės – trise. „Kvaily! – norėjo riktelti ponas E. – Kur kiaušini? Ar nematai?” Deja, nebegalėjo ištarti nė žodžio ir tik sukarkė kažin ką pro pabalusias lūpas. „O gal…” – dar šmėstelėjo viltis.
Bet kur tau! Trise apstojo vieną ir ėmė talžyti iš visų pusių. „Bėk! Bėk!” – mintyse šaukė ponas E., bet anas neklausė, žagtelėjo ir sukniubo ant grindinio. Trijulė pastovėjo, paspardė kojom ir tolyn nužingsniavo.
Ir kaip tyčia priėjo panelė Rok, dirstelėjo ton pusėn.
- Užmušė?
Ponas E. gūžtelėjo pečiais.
- Vieną sykį turėjo taip baigtis.
Jie patylėjo kurį laiką nulenkę galvas. Ponas E. atsiduso.
- Nei tamsta gimdyk, nei ką… – patarė.
- Ir aš svarstau, – linktelėjo panelė Rok. – O kas iš to? A supras?
Ponas E. nužvelgė šlapią kūną prie gastronomo, tolstančią trijulę,
nedraugišką dangų.
- Je, – nusišiepė. – Sulauksi…
- Vakar sapnavau, – tarė panelė Rok, – gimė man vaikelis. Raudonas, diktas… „Mažuli”, – sakau, keliu ranką paglostyti. O tas kad blykstels akimis… Kad užriks… „Mauči, motin!” Pagrobė stalčių su pinigais ir nuėjo skersas…
- Kur nuėjo?
- O kas jį žino, – pravirko panelė Rok. – Per Lietuvą nuėjo…
- Visi dabar eina, – linktelėjo ponas E.
Bet kaip tik tuo metu saulės spindulys prašalino tamsumas, ir Lietuvoje vėl tapo šviesu. Jiedu atsisveikino ir nuėjo katras kur…

Rytas ar vakaras, lyja ar sninga – patogiai įsitaisęs fotelyje, žiūriu į sieną. Tai mano mėgstamiausias užsiėmimas: čia niekada nepamatyi nieko naujo.
Nemėgstu naujienų.
Kas naujo? Pakilo… Kas dar? Nusmuko… Dar? Pavogė, papjovė, sudegino, iššžagino. Tiek tiesos. Visa kita – melas. 
Ak, tasai melas, tas iš prigimties linksmas, žvitrus ir nerūpestingas paukštis, kuriam, atrodytų, skirta vien sukti ratus padangėje ir lietuvio širdį linksminti, – tas paukštis nūnai panašus į milžinišką pasibjaurėtiną šliužą, netikėtai užrėpliojusį ant mano vargšės šalies ir vis liaužiantį, šliaužiantį… Kurlink – į Rytus? Į Vakarus? – šito niekas nežino. Nei galvos, nei uodegos nematyti. Vien ašaros ir aimanos: dūstam, Viešpatie…
Iš tiesų net paprastu pieštuku nesunku apskaičiuoti, kad melo šiandien kiekvienam piliečiui (įskaitant ką tik gimusius kūdikius) tenka bemaž dvigubai daugiau, negu sveria jis pats. Pasiekia kritinė soties riba. Melas – tas išdidus aukštųjų dievų numylėtinis – nūnai tapo preinamas kiekvienam žemažiūriui: deputatui, ministrui, viršaičiui…
O kadaise… Kadaise gražiai pameluoti buvo laikoma didele Dievo dovana ir garbe. Gręžiuosi aš praeitin, ir mano akyse – Balandžio 1-oji, nelyginant balta obelėlė iš pavasario to…
Kokios tai būdavo šventės, kokios iškilmės!.. O! Seni žmonės dar atmena… Vyrai ir moterys, vaikai ir seneliai ištisus metus rengdavosi tai vienai vienintelei dienai, svarstydavo ir planuodavo: ką apgaus? kaip apgaus? Vykdavo net išradingiausių melagių turnyrai.
Ir kokios mielos tos apgavystės! „Ėgi tavo užpakalis kreida išteptas!” – sušuksi bičiuliui. Tas dairysis, purtysis, o tujen kvatosies net įsiriesdamas.
Linksma būdavo.
Bet bėgo dienos, slinko metai… Ko, ašarėle, ko tu kaip perlas per skruostą riedi? Ir ko gi tujen, žmogau, vis dažniau gręžiesi atgalios ir nustebęs pats savęs klausi: tai vien tik sapnai?
Ne! Niekados aš su tuom nesusitaikysiu. Šiandien aš itin gražiai ką nors apgausiu, itin išradingai pameluosiu. Saugokim ir puoselėkim tradicijas! Negesk, žiburėli…
Šventiškai pasipuošęs išeinu gatvėn. Skrybėlė, skylė kelnėse, kaliošai… Atlape – žydinti lazdyno šakelė…
Štai kiūtina pro šalį tautietis.
- Žmogau! – šūkteliu. – Ėgi tavo rankos krauju išteptos!
- Je, – atsako. – Papjoviau čia keletą…
Nudūlinu it musę kandęs. Betgi štai atžygiuoja mano jaunystės dienų bičiulis, nūnai valstybės veikėjas, patarėjas… Na, šitą tai jau tikrai apgausiu: naivus, doras žmogelis. Ketvirtame kurse dar į lovą darydavo…
- Girdėjau, kyšį paėmei, – juokiuosi. – Sako, dvidešimt tūkstančių.
- Ką? – parausta bičiulis. – Kas šitaip drįsta sakyti? Imsiu aš mat po dvidešimt! Du šimtus paėmiau!
Nusiimu skrybėlę, stoviu pagarbiai nuleidęs galvą, o bičiulis vis dar negali nurimti, vis dar putoja:
- Dvidešimt… Pamanykit! Šitiek ir asilas paims. Į teismą paduosiu! Už garbės ir orumo išniekinimą.
Aš dar žemiau lenkiuos.
- Atleisk, Viešpatie, man, nusidėjėliui…
- Po Velykų planuoju keturis paimti, – jau kiek apsiraminęs šneka bičiulis. – Va čia tai nebe juokai… Vadinamoji didmeistrio norma. Kas šitiek paima, to jau niekas nebepaimsi. Ir aš, brolau, bemaž pasirengęs žygiui.
Išdidžiai pakelia galvą. Liepsnojantis žvilgsnis skrodžia erdves. Ryžtingai sučiauptos lūpos, griežtas profilis, rūpesčių raukšlelės kaktoje. Koks jis dabar gražus! Koks panašus į Vytautą Didįjį…
O jis – toks nepaprastas – paprasčiausiai paima mane už alkūnės ir, trupučiuką sumišęs, bet kaip tik dėl to dar patrauklesnis, dar žmogiškesnis, tyliai sako:
- Svajoju ir apie Everestą.
Man ausyse užkaukia lediniai vėjai, pašiurpsta kūnas.
- Milijonas! Nedaugelis yra jį paėmę. Bet aš įstengsiu… Įveiksiu… Pirmasis iš lyrikų tautos… Agrarinio mentaliteto nešiotojas… Įsivaizduoji?
- Y-y-y… – inkščiu vos girdimai, tarsi baimindamasis, kad jis nenudardėtų nuo viršūnės. – Tautos mandatas įpareigoja…
Jo akyse sublizga ašaros, virpteli balsas:
- Ar daug žmogui reikia? – klausė kitados poetas, mūzų augintinis. Aš, Vytautas Ramanauskas, kalvio sūnus, pareiškiu: nedaug. Vieno kito milijono visiškai pakanka. Pasakysiu netgi tiksliau: padoriam žmogui skurdo riba yra pusantro. Žemiau mes nenusileisim.
Mintimis perbėgu jo nueitą kelią. Jis toks pat kaip ir daugelio dainuojančios revoliucijos pagimdytų: AT-UAB-Seimas-UAB-Ministerija-UAB…
Spiralinis vystymasis…
- Sunku vienam, – dūsauju.
Jis purto galvą. Spindintis sniegas byra iš plaukų.
- Aš ne vienas! Šniūrais vyniojasi… Aišku, rėmėjų reik. Bet parems… Privalo paremti. Kam gi yr Premjeras?.. O Prezidentas?..
- Lauksime… Tikėsimės… Melsimės…
Nueina prieš vėją. Žingsnis tvirtas, ir mano širdis sudreba iš pasididžiavimo. Ne kalbos gražumu, ne laukų derlumu, o kyšio didumu garsės Lietuva Tėvynė…
Ir vis tiek man knieti ką nors apgauti, vis prisimenu, kad šventė… Anava, tipena senelis Mykolaitis Putinas, trupučiuką skersuodamas pavėjui…
- Seni! – šaukiu. – Ar žinai, kad nuo rytdienos?..
Senelis išblykšta, kojelės sudreba. Nuslysta palei sieną į dulkes.
- Pensijas nuėmė?
- Dar ne.
- Kainas pakėlė?
- Kas be ko. Bet aš kitką…
- Na, kas dar? Kas? – skystu balseliu šaukia senelis, o iš akių jam jau srūva pirmalaikės ašaros. – Sakyk, erode, nebekankink.
- Iš pensininkų muilą virs. Yra jau nutarimas. Per tris mėnesius atpenės kaip bekonus, o tada… Aišku, tik savanoriai…
Senelis pašoka neįtikėtinu mitrumu, nosikė parausta, akutės žiburiuoja.
- Kur kreiptis? Kur užsirašyti? Kada prisistatyti?
- Šit ir apgavau! – juokiuos.
Senelis sustingsta, blykšta. Jo akyse tiek sielvarto ir neapykantos, kad sumišęs traukiuos atatupstas.
- Išgama!..
- Pajuokavau… Nenorėjau… Atleiskit…
Bet senelio kūnas jau stingsta, o plačiai atmerktos mėlynos akys riekaištingai žiūri į dar mėlynesnį dangų.
„Gal taip ir geriau”, – dūsauju nueidamas. Bet slegia man širdį, slegia… Kas gi čia dabar? Arba visai neįmanoma pameluoti, arba – mirtinai. Gana!
Mintyse pasklaidęs bičiulių sąrašą, išsirenku teisėją Zabielą. Paltį su tokiais žmonėmis visuomet verta palaikyti. Aš, regis, ne plėšikas, o vis dėlto… Vos tik išgirstu žodžius „teismas eina!”, sudrebu siaubo pagautas, ir man verkia iš skausmo širdis, tarsi būčiau Maironis ir važiuočiau keliu pro Trakus. Bematant įsivaizduoju, kaip skersai Lietuvą eina teismas: šonkaulius traiškydamas, raudonus burbulus taškydamas… Kur jis eina – šito iš anksto niekas negali pasakyti. Teismas – kaip ir traukinys – gali eiti į abu galus. Viskas priklauso to, kiek ir kuom yra užpildytos mašinistų pakuros. Ogi ieškantis teisybės panašus į zuikį, pakliuvusį traukinio prožektorių švieson ir suodžiantį bėgiais. Kuo vargšas labiau užvaikytas vilkų, tuo sunkiau im pasprukti… Patsai nusikaltimas teismui, kiek žinau, reikšmės neturi. …Teisėjas guli ant sofos, skrebena plunksna.
- Sykį vienas plėšikas gūrino per Lietuvą ir labai ištroško. Prieina jis trobelę, išsitraukia peilį ir jau šoks vidun – tik staiga kažin kas kad čiups jį už barzdos. Atsigręžia plėšikas: ogi stovi jam už nugaros teisėjas… Pasakas rašau, – parausta mane išvydęs Zabiela. – Hobi…
- Čia taikliai pastebėta, – lenkiuos iki žemės. – „Stovi jam už nugaros teisėjas…”
- Patirties yra, plunksną valdau, – patenkintas šypsosi Zabiela. – Norėčiau knygelę…
Bet tuo metu iš priimamojo šūkteli žmona:
- Kelkis, Rapolai! Kyšį atnešė.
- Šeštadieniais nepriimu.
- Bijok tu Dievo! – grūmoja moteriškė. – Juk yra pasakyta: pamatęs kito žmogaus klaidžiojantį jautį ar asilą, nepraeik pro šalį…
- Paimtum pati, – burba vyras. – Juk rodžiau…
- Kad neduoda. Manding, pradedantis…
Teisėjas nepatenkintas numeta plunksną, keliasi pūkšdamas.
- Nusibodo tie kyšiai. Dar trūkį gausiu.
- Daryk kaip visados, Rapolai, ir nekvaršink galvos! – rėkauja žmona. – Kas gi bus, jei neimsi? Sąžinę pragėręs, įstatymus pamiršęs -bene žinosi, katrą nuteisti? Ar atsimeni, ko mokiau?
- Atsi… – nepatenkintas murma teisėjas. – Katro mažesnis… Įeina menkas vyriokas plačiomis kelnėmis, nedrąsiai trypinėja
prie durų.
- Už ką esi teisiamas, žmogau? – rūsčiai sušunka teisėjas.
- Už kyšio davim…
- Kvailys! – rikteli Zabiela. – Paduoti nemoki?
- Kad nieks neišmokino, – dūsauja žmogelis. – Tėveliai amžinatilsį – mokytojai, bet…
- Pasileidimas, – skėsčioja rankom teisėjas. – Kur, jeigu ne mokykloje, turi būti supažindinama su elementariausiais dalykais, mokslų pagrindais?
- Paskui šiek tiek mokinaus… Privačiai… Kad nelenda tie mokslai į galvą…
- Nagi, parodyk.
Žmogelis drebančiom rankom ima kraustyti kišenes. Smulkios kupiūros pažyra ant grindų.
- Avine! – šaukia teisėjas. – Ar šitaip yra daroma? Supūsi kalėjime! Vos tik spėja plačiakelnis išeiti, vėl ima rėkti žmona.
- Ne-e-eša! Ky-y-y!
- Nebeturiu jėgų šitaip gyventi, – vaitoja teisėjas. Įeina daili moterėlė siauru sijonuku.
- Policininkas iš… prie…
- Komisaras?
- Autoinspektorius… Sustabdė. Liepė pakelti kapotą…
- Tokius mes dar nuteisiam, – sako Zabiela. – Tamstai nėra ko baimintis.
- Visi sužinos, tada jau ant kiekvieno kampo stabdys, – dūsauja moterėlė. – Norėčiau būti įslaptinta.
- Nepagrįsti įtarimai! – krato barzdą Zabiela. – Teismas vyks už uždarų durų.
Moterėlė baugiai dirsteli į teisėją.
- Jeigu durys bus uždarytos, tada ir teisėjas iš… prie… Paprastą žmogų šiais laikais visi, kas netingi, gali iš…
- Brangioji! – ramina Zabiela. – Juk dalyvaus ir advokatas, ir prokuroras.
- Tada visi trys, – kūkčioja moterėlė. – Nebegaliu. Organizmas pasilpęs.
- Patikrinsim, – atsidusta teisėjas. – Prašom į laboratoriją. – Pakabina viršum durų lentelę: „Tylos. Vyksta operacija”.
Aš tuomet užsuku virtuvėn, šnekteliu su teisėjo žmona. Girdžiu, kaip Zabiela, išlydėdamas klientę, perspėja:
- Teks atvykti dar du kartus. Po vakarinių pamaldų. Atsisveikinu. Prie teisėjo namų jau išsirikiavusi eilutė. Vieni su gurgždančiais diplomatais, kiti su paprasčiausiais maišais, treti – be nieko. Matyt, galima ir pervedimu…
„Taigi mat, žmonės ir per šventes pluša, tik aš vienas valkiojuos. Užtat ir kišenės tuščios. Taip ir pakratysiu kojas ant asfalto kaip amžinatilsį Mykolaitis Putinas…”
Užlipu ant stogo ir skelbiu:
- O kyšį duoti, ponai, draudžiama! Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės.
Tie juokiasi.
Tada aš pašaukiu policininkus ir įsakau:
- Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt. Juokiasi ir policininkai.
Atsigręžiu į numirėlį.
- Vardan tos ir Pensijų įstatymo. Sakau tau: kelkis, Lozoriau. Tėvynė pavojuje!
Juokiasi ir numirėlis, net kojelės tirta. Visi dabar juokiasi.
Tada aš ir puoliau nuo stogo žemyn galva…
…Išėjęs iš ligoninės, įkūriau partiją, netrukus buvau išrinktas pirmininku, deputatu ir nūnai aktyviai dalyvauju politiniame gyvenime. Laisvalaikiu šneku per televiziją, rašau programas arba skaičiuoju pinigus… Galvoj, kas be ko, negerai, bet visa kita susitvarkė.
Niekados nebežiūriu į sieną. Tiesą sakant, sienų ir nebepastebiu. Kai ištiesiu ranką – sienos prasiskiria, ir aš einu kur tinkamas…

Metų metais trainiojomės apie Darbo biržą, bet kiekvieną rytą laukdavo ta pati ceremonija: lygiai šeštą valandą atsiverdavo durys, pasirodydavo Prezidentas ir du patarėjai. Vienas iškeldavo vėliavą, kitas ištempdavo dumples. Prezidentas užtraukdavo:
- Lietuvatėvy!..
Giedodavo plonai, bet laisvai, nukąsdamas šaknis, tačiau palikdamas galūnes. Mūsiškiai – keli tūkstančiai vargetų iš aplinkinių parapijų – stovėdavo nudūrę galvas.
Paskui trijulė nusilenkdavo ir dingdavo už durų, kurios, žinojome, vėl atsivers tik po dvidešimt keturių valandų…
Tačiau tą rytą buvo kitaip. Kai patarėjas suskliaudė dumples, Prezidentas pakėlė ranką it laiminantis Kristus.
- Ponai! Noriu pranešti jums džiugią naujieną. 
Mūsiškiai krūptelėjo. „Išveš j Panerius ir sušaudys”, – šnibštelėjo kažkuris, ir ta žinia žaibo greitumu apskriejo minią.
- Broliai! – sukliko liesas inteligentiškas vyras. – Gelbėkitės! Bėgti? Kur ten! Kai kurie vos kojas pavilkdavo…
Puolėme ant kelių. Ir bemaž vienu metu, lyg atodūsis, lyg aimana iš tūkstančių įdubusių krūtinių išsiveržė „Marija…” Dievaži, niekada nebuvau girdėjęs taip galingai, taip šiurpiai skambančios giesmės. Neturiu nei klausos, nei balso, bet neištvėriau: rėkiau kaip skerdžiamas, kaip Virgilijus, kaip išprotėjęs.
- Mes, vargstantys žmonės, maldaujam malo-o…
Prezidentas kantriai klausėsi, sukryžiavęs ant krūtinės rankas.
Paskui sušuko:
- Darbo yra!
Širdininkai krito į dulkes. Likę gyvi susižvalgė. Visi, matyt, pagalvojome tą patį: žodis yra ginklas. Tas niekšas nori mus pribaigti. O jis šypsojosi.
- Eidami civilizuotu keliu, toli nenueisime. Jūs neturite darbo, o tūkstančiai vargšų nesulaukia pagalbos. Ištikus nelaimei, policininko šeimos daktaro neprisišauksi. Laimei, Vyriausybė rado išmintingą ir veik nieko nekašluojantį sprendimą. Eikite ir dirbkite. Guminę lazdą ir pirmosios pagalbos vaistinėlę gausite nemokamai. Nežinau kodėl, tačiau daugelis mūsiškių pasirinko policininko rjerą. O man atrodė, kad pakelti žmogų – garbingesnis užsiėmimas nei spardyti gulintį. Paėmiau vaistinėlę.
- Ar bus kokie nors kursai?
- Jokių kursų nebus. Jums pakanka žinoti, kad liga yra tarpinė “sena tarp sveikatos ir mirties.
- Koks uždarbis?
- Medicinos paslaugos pas mus nemokamos. Tai reiškia, kad iš iudžeto gydytojas negaus nieko. Tačiau Vyriausybė daro ir toliau darys viską, kad žmonės sirgtų kuo dažniau. Argi šito nepakanka? Turėkim, ponai, sąžinės!
Toliau jis kalbėjo bendromis frazėmis: „Šiandien jūs išeinate į gynimą…” „Šiandien, kai viskas privatizuota, vienintelis lietuvio turtas – sveikata…” Bet aš jau nesiklausiau. Apgrabaliojęs kišenes, neradau nė cento, todėl beveik iš karto pasijutau, anot Kudirkos, daktaras esąs…
…Ir vis dėlto pirmą sykį eidamas pas pacientą jaudinaus. Ką aš žinojau apie ligas ir jų profilaktiką, o tuo labiau – pirmąją pagalbą? Beveik nieko. Kažkada mačiau filmą „Niekas nenorėjo mirti”, bet jo turinys seniai buvo išgaravęs iš galvos. Žinojau, kad geriausias vaistas – žodis, bet giliai širdy slypėjo įtarimas, kad lazda – dar geresnis, paties paciento vargu ar sulauksi pagalbos – daugelis puikiai išmano, kas dedasi Vidurinėj Azijoj, o kas jo nuosavuose viduriuose – nieko.
Vos įžengiau į tuos namus, kažkokia moteris stvėrė už rankos.
- Daktare! Jis miršta!
Žengiau atatupstas. Kažkodėl buvau įsitikinęs, kad mane, kaipo jaunąjį specialistą, kvies – bent jau pirmus tris sykius – tik pas nesunkų ligonį: širdies reikalai, moteriškos ligos (nežinau, ar tai tas pats). Ir tik po to, kai jau turėsiu daugiau įgūdžių, bus galima imtis mirtininkų ir bepročių.
Būčiau apsisukęs ir išbėgęs, bet moteris nepaleido rankos. Tempte nutempė į kambarį, nosin trenkė šlykštus vaistų dvokas. Laimė, “uodžiau ir kitą: keptos – su česnaku ir mairūnais – vištienos. Supratau, kad pasiliksiu, ir atsisėdau už stalo.
Moteris man kažką rodė. Įsižiūrėjęs pamačiau sofą ir ten išsidrėbusį numirėlį. Man pasivaideno, kad jis krustelėjo. Nejučiom surikau ir pašokęs įsikibau į moters sijoną.
- Daktare, – klausė ta, – ar jis gyvens?
Tie žodžiai galėjo reikšti tik viena: numirėlis dar gyvas. Linkstančiom kojom žengiau artyn ir patikrinau pulsą. Jo nebuvo. Tačiau, galimas daiktas, ieškojau ne ten, kur reikia: juk niekada šito nebuvau daręs.
- Ką jis valgė?
- Vištienos.
- Ar dar liko?
Ji linktelėjo. Paprašiau, kad atneštų. Moteris išėjo, o aš atsargiai stebeilijau kūną, pasitraukęs keletą žingsnių atgal, mat buvau girdėjęs, kad numirėlis turi papratimą stverti gyvąjį už kojos. O gal jis ir gyvas? Pulso nėra, bet gal plaka širdis? Ar tie dalykai susiję? Nežinojau. Tačiau net jei širdis sustojus, smegenys kurį laiką dar sukasi, tad velniai žino, kas tokiam gali šauti į galvą.
Grįžo moteris, nešdama lėkštę su geru gabalu kulšies, kuri iš vieno galo buvo apkandžiota, bet kvepėjo neapsakomai gardžiai.
- Zenonas atsikando… Paskui pakėlė šaukštą ir – aukštielninkas…
„Dievaži, keistas, – pamaniau. – Į šaukštą įsikibęs, aš niekados nepargriūčiau.” Pasakiau, kad privalau paimti mėginį, ir kibau dantimis į kulšį. Kurį laiką sąmonė tartum išsijungė: nieko nebemačiau, nieko nebegirdėjau.
Matyt, atrodžiau liguistai, nes kai išgraibęs lėkštę pakėliau akis, moteris spoksojo į mane išsigandusi.
- Viskas gerai, – burbtelėjau. – Maistas nėra užnuodytas.
- Ar jis gyvens, daktare?
Ko gero, šį klausimą ji uždavė nebe pirmą sykį. Dabar aš atidžiau pasižiūrėjau į tą moterį. Viešpatie, kokia ji buvo graži! Akys mėlynos, veidas išblyškęs, o rankos… Rankos drebėjo. „Ko ji taip nervinasi?” – nustebau. Jaučiausi sotus ir man norėjosi rūkyti, klausytis geros muzikos ar net pačiam padainuoti.
Ir staiga toptelėjo: bene pati ir bus savo vyreliui ką pakišusi? Buvau girdėjęs, jog dabar dažnai šitaip pasitaiko. Įsivaizdavau, kaip jai neramu, ypač jeigu tai pirmas vyras. Pasakęs, kad gyvens, galėjau tą nelaimingąją visai sugniuždyti.
- Pulso šiuo metu nėra…
Kaip tyčia po tų žodžių Zenonas atmerkė akis ir priekaištingai pažvelgė į mane. Sumišęs ėmiau krapštytis vaistinėlėje, plūsdamas save, kad iš anksto neperžvelgiau, ko ten prikrauta. Buteliukas, žirklės, druska, pipirai, plaktukas… Kam visa tai? Žinojau, kad druska dezinfekuoja žaizdas, o pipirai padeda nuo visų ligų. Vis dėlto buvo aišku, kad vaistų mažai. Susinervinau, net rankos sudrebėjo. Regis, buvau apgalvojęs, kaip elgsiuos pas ligonį, kad įgyčiau pasitikėjimą ir klientūrą: kyštelsiu termometrą, paplepėsim apie orą ir sportą, apie moteris ir Lietuvos viziją. Paskui paprašysiu, kad parodytų liežuvį ir piginę (nebuvau apsisprendęs, katrą pirmiau). O štai stypsau kaip stuobrys ir nežinau, ką daryti.
Laimė, vyriškis netrukus vėl užsimerkė. Iš tiesų sakau: jis man patiko. Lieso, inteligentiško veido, lyg mėnesį būtų marintas badu, o svarbiausia – niekuom nesiskundė. Dievas mato, kad aš norėjau jam padėti. Moteris palietė man alkūnę – tarsi elektros srovė nupurtė. Pažvelgiau jai į akis ir bematant pamiršau ligonį: tokios buvo tos akys!.. Įžvelgiau jose ir švelnumą, ir kažin kokį pažadą. Ir, be abejo, ta moteris pasitikėjo manimi. Švelniai suėmiau ją už rankų.
- Tai ką darysim?
Tuo metu staiga atsivėrė durys, įlindo kažkokia senė, švapsėjo nei šį, nei tą.
- Vaikas šįryt buvo toks linksmas…
Nejučiom šyptelėjau: prieš mirtį kiekvienas pralinksmėja. Bet senei šito nederėjo sakyti. Todėl tik pažvelgiau į jaunąją ponią ir nežymiai linktelėjau galva.
- Tai nėra apsinuodijimas, – tariau stengdamasis, kad balsas skambėtų kuo įtaigiau.
Sėdėti susidėjus rankas buvo nepadoru. Sena ragana kažin ką pamanys. Išsitraukiau iš vaistinėlės buteliuką ir suvarvinau vyriškiui į abi šnerves kažin kokio skystimo. Tai buvo vienintelis veiksmas, kurį galėjau atlikti pakankamai kvalifikuotai.
Paskui pakraigaliojau ant laikraščio skiautės nežinia ką, specialiai neįskaitomai, kaip buvau matęs darant gydytojus.
- Šitie labai padeda. Triskart po valgio, – stūmiau senę pro duris. -Dar paprašykite EBSV grupės vitaminų, – pridūriau trokšdamas, kad ji kuo ilgiau negrįžtų. Tikėjaus, kad tokių vitaminų vaistinėj – bent jau artimiausioj – nebus.
Pagaliau mes vėl likom dviese, neskaitant ligonio. Pasvirau artyn, bemaž liesdamas lūpomis jos žavingą ausį.
- Šitas paveikslas vadinasi „Šventojo Antano gundymai”. Nežinau, kodėl taip pasakiau, bet kažkoks paveikslas viršum mirštančiojo galvos iš tiesų kabojo.
Deja, tuo metu vėl atsivėrė durys. Šįsyk įėjo vyras: plačiausių pečių, per didumą net sulinkęs. Man pasirodė, kad moteris pralinksmėjo, išvydusi tą drimbą.
- Pašaliniams draudžiama!
- Rapolas šeimos draugas!
Man taip ir nudiegė širdį. „Mat kaip! O aš, kvailys, pamaniau… -Dabar jau bemaž su neapykanta dėbtelėjau į jaunąją ponią. – Tai šit kas tu per paukštė… Ką gi, dabar aš darysiu viską, kad tavo vyrelis gyventų.” Atsistojau ir ėmiau energingai minkyti jo krūtinę.
- Ką čia da-ar…? – kriuktelėjo nelaimingasis.
- Dirbtinį kvėpavimą.
- Aš kvė-ė…
- Daktaras geriau žino, – atrėžiau. – Gal kiek ir kvėpuojate, bet širdis – stovi!
- Stovi! – sukliko moteris. – Širdis?
- O kas, jūsų manymu, jam turėtų stovėti? – šaltai paklausiau. -Juk jis ligonis!
Ir dar smarkiau kočiojau Zenoną. Tas ėmė muistytis ir silpnu balsu rėkti.
- Girdite? – šyptelėjau. – Tarp kitko, tuoj bus dar geriau.
- Vadinasi, pavojus praėjo?
- Žiūrint kam, – atsakiau. – Skrodimas parodys, kas jam iš tikrųjų…
- Skro… – moteris užsidengė veidą, Zenonas žagtelėjo, o Rapolas žengė artyn.
Šeimos draugas, kaip minėjau, buvo tikrai neeilinių pečių asmenybė, ir man staiga tapo aišku, kam vaistinėlėj plaktukas.
- Ko gero, teks persodinti inkstą. Ar jūs pasiryžęs, gerbiamasai? Rapolas vėpsojo pastėrusiom akim.
- Žmogus turi du inkstus, – aiškinau, nes tą bemaž tikrai žinojau. – O pakanka vieno. Jūs, aišku, norite skeryčiotis su abiem? Šitas nelaimingas žmogus tegu sau… Bet juk esate draugas? O gal aš klystu? Gal jūs ne jo, – pabrėžiau paskutinį žodį, – draugas?
- Sakėt, širdis…
Su panieka nužvelgiau tą poną.
- Nesijaudinkite. Jūsiškė netiks, mat kraują ne į tuos organus varinėja.
- Gal klystate, daktare? – vebleno moteris.
- Deja, suklydote jūs, ponia. Be kita ko, ligonis neteko daug kraujo. Tiedu susižvalgė.
- Vidinis nukraujavimas nerviniu pagrindu, – paaiškinau. – Jis daug kentėjo. Tačiau kas jį kankino? Tą turės išaiškinti teismas.
- Niekas jo nekankino, – ne visai tvirtai pareiškė Rapolas, dirstelėjęs į laikrodį. – Turiu eit, Izabele.
Sugniaužęs plaktuką, pastojau kelią.
- Tikriausiai suprantate, kad judu esate pagrindiniai įtariamieji, neleisiu manipuliuoti žmogaus gyvybe… Hipokrato priesaika… Demokrato priesakai… Prisipažinkite!
Ligonis ėmė blaškytis, grabalioti rankom. Moteris bruko jam stiklinę.
- Nesityčiokite nors paskutinę valandą! – sušukau. – Jis ieško šilumos. Bet jos čia nėra. Ir galbūt niekados nebuvo. Kodėl jis toks liesas? Zenonai! Ką jie su tavim padarė?
Zenonas tylėjo. Kad ir kaip buvo nemalonu, pražiodinau ir ėmiau tempti liežuvį. Tuo metu grįžo senė.
- Klausykis, motin! Dabar tavo sūnus viską pasakys.
O tas tylėjo. Toks pašoko apmaudas, kad nedaug trūko, – būčiau suskaldęs plaktuku jo makaulę. Senė griebė už rankos.
- Ar jis gyvens, daktare?
- Ar jis turi pinigų? – riktelėjau netekęs kantrybės.
- Nieko neturi…
- Vadinasi, jam silpnaprotystė. Liga nepagydoma ir progresuojanti. Visi nusilenkė.
- Ar jis gyvens? – sušukau retoriškai, nesikreipdamas į nieką. – Ar gali žmogus gyventi po viso to, kas įvyko?
Ir išėjau. Laukė dar keletas pacientų. Darbas sunkus, o atlygis… Bet argi mes, medikai, dėl pinigų? Padėti žmogui! Kas gali būti gražesnio? Ne visuomet tai įmanoma, bet mes tikime, kad vienąsyk mirtis bus nugalėta. Ir sužaliuos lazda. Ir Seime baltos obelys žydės.