„Ateinu su šaukštu” („Tyto alba”) – taip vadinasi 58 metų Nacionalinės premijos laureato J.Erlicko patogių tiesų rinktinė.

Naujoji klasiko knyga – ne iš laibųjų. Šis 880 puslapių veikalas net 336 puslapiais pranoksta prezidento Valdo Adamkaus populiariuosius dienoraščius „Paskutinė kadencija”.

– Juozai, kas tame šaukšte, su kuriuo, pasak jūsų knygos pavadinimo, ateinate? – paklausiau J.Erlicko.

– Su pilnu šaukštu niekur neičiau, nesgi bijočiau, kad atims. Bet esu iš tų, kurie pabudo vėliausiai, atsikėlę ilgai nesuvokė, kas čia vyksta, o kai pagaliau atėjo prie vaišių stalo, visos geriausios vietos jau buvo užimtos. Tai ir klaidžioju tykodamas iš kito pakabint.

– Girdėjau, kad „Ateinu su šaukštu” – vidurinis tomas iš jūsų sudarinėjamos triknygės. Pirmasis tomas „Mano meilė stikliniais kaliošais” pasirodė prieš porą metų. Ar tikrai kitąmet pasirodysiantis paskutinis šios triknygės tomas bus ir apskritai paskutinė jūsų knyga? Juk dar per anksti padėti šaukštą?

– Anas tomas buvo apie meilę. Šitas – apie Lietuvą. O tretysis, paskutinis, bus apie tai, kas svarbiausia. Taigi toliau tiesiog nebebus apie ką rašyti… Nebent paaiškėtų, kad kai kas labai svarbaus praleista. Tuomet pasirodys specialus papildymų tomas.

Tai moksliniai, enciklopedinio pobūdžio leidiniai. Vadinamajai „meninei išmonei” čia ne vieta. Esu pasistatęs kieme greičio matuoklį ir kasdien pamatuoju, kokiu greičiu Lietuva juda į priekį. Turiu ir valdžiaspūdžio matuoklį, ir daug kitų prietaisų.

– Ar liautis leisti savo knygas nusprendėte dar ir todėl, kad, kaip sako vienas jūsų knygos personažas, dabarties žmonės jomis tik „pasišluosto ir numeta”?

– Vienas rašytojas, radęs būdelėj ant vinies pamautą savo knygą, net labai apsidžiaugė: „Kol šyksim, tol skaitysim!”

Pridursiu: ir kuo toliau, tuo labiau. Mat pagal Kultūros ir švietimo taupymo programą jau nuo kitų metų visos nenaudingos („grožinės”) knygos bus leidžiamos tik tualetinio popieriaus ritinių pavidalu, tad nėr abejonių, kad skaitomumas padidės tūkstanteriopai.

Skaitys faktiškai visi, ir tas skaitymas bus kokybiškas. Juk toj vietoj kiekvienas taip susikaupia, kad įstengs perskaityti net eilėraštį. Nei kūrėjams, nei leidėjams nebeliks dėl ko skųstis.

Atkreipsiu jūsų dėmesį, kad gera literatūra yra dviejų sluoksnių, o geras tualetinis popierius – netgi trijų. Rašytojams tai didelės galimybės tobulėti, o skaitytojams, kurie andai skųsdavosi neįžvelgią kitų kūrinio sluoksnių – didelis patogumas.

O svarbiausia: ritinio pavidalo knygos niekada nepakeis elektroninė. Niekada!

O jei dar prisiminsim, kad pirmosios knygos buvo papiruso ritiniai… Knygos istorija apsuko didelį ir gražų ratą.

– Ką patys ištikimiausi jūsų skaitytojai turėtų daryti, kad jūs nesiliautumėte leidęs knygas?

– Skaitytojas turėtų įtikinti mane, kad jam trūksta. Jei kažkur gyvena žmogus, perskaitęs viską, ką aš esu parašęs, ir vis tiek rėkia: „Dar!..” Išgirdęs tokį riksmą nesuabejočiau, kad jam trūksta. Ir net labai.

– O jei premjeras Andrius Kubilius jums pasiūlytų nemenką atlygį (patarėjo postą, Energetikos ministeriją ar pastatyti jūsų paminklą ant Katedros stogo) ir paprašytų parašyti vadovėlį apie neva sėkmingą jo vadovaujamos Vyriausybės veiklą, ar imtumėtės šio kūrybinio užsakymo?

– Jei leistų man gyvam (ir būtinai – vienam!) stovėti ant Katedros stogo – už tai aš viską padaryčiau.

– „Ateinu su šaukštu” – solidus veikalas, kuriame grakščiai fiksuojate lietuvių dvasios istoriją. Įdomiausia, kad toji istorija labai glaudžiai susijusi su šalies politikos tragikomedija. Juozai, ar kada nors teko matyti padorų politiką?

– Kaimynas gyrėsi matęs cirke. Aš nesu matęs, bet gal pats ir kaltas. Juk man net padorios moterys atrodo kažkaip nepadoriai.

– Tokie jūsų knygos tekstai kaip „Taisyk kyšiui kelią” kuo aiškiausiai liudija, kad antroji lietuvių religija yra anaiptol ne krepšinis, o kyšininkavimas. O jūs pats ar esate kada ėmęs kyšį, kurį kalbininkai kažkodėl drįso pervadinti pakiša?

– Kyšio nesu ėmęs. Bet tai nereiškia, kad nemokėčiau paimti. Bėda ta, kad man niekas neduoda. Vieni gal mano, kad aš neimsiu, kiti – kad pasijuoksiu, aprašysiu…

Dar kitas gal bus girdėjęs, neva aš nemėgstąs tų dalykų.

Mieli Lietuvos žmonės! Nepasiduokite piktavalių provokacijoms. Belskitės ir bus atidaryta.

Žinau, atsiras chamų, kurie paklaus: o už ką tau duoti?

Pats gražiausias kyšis man būtų – už nieką. Bet galima – už visą gyvenimą. Juk nė sykio negauti – tai tas pat, kaip nė sykio neskristi lėktuvu, nepamatyti Paryžiaus…

Tokiems neįgalintiems pati valstybė turėtų duoti.

Manau, kyšininkavimas taptų populiaresnis už krepšinį, jeigu jį rodytų per televiziją.

Kodėl nerodo? Todėl, kad tokius primityvius triukus kaip dėjimas į krepšį iš viršaus šiandien naudoja tik kyšininkai saviveiklininkai. O ką išdarinėja meistrai! Plika akimi nė neįžiūrėsi. Valstiečio protu nesuvoksi. Tai jums ne „Duokim garo”. Tai – elito žaidimai.

Sakot, pakišos… Poliklinikoj – galbūt. Bet politikoj…

Kaip vanduo, pakaitintas iki šimto laipsnių, virsta garais, taip kyšis, pakeltas iki šimto minimumų, virsta provokacija. O čia jau visai kiti dėsniai, visai kitos žaidimo taisyklės.

Žiūrovui būtinas aukštasis kyšinis išprusimas. Per antrąją LTV programą, aišku, būtų galima rodyti.

– Jei šaukšto įsikibę paprasti lietuviai, tokie kaip knygos personažas Juozapas, puikiausiai supranta, kad politika – tai mėšlas, kodėl dauguma jų vis dėlto svajoja pasimurkdyti tame mėšle?

– Aš pats tai maniau, kad nesuprantam.

Bet jei suprantam ir vis tiek svajojam…

Tai gal šūdvabaliais esame mes gimę?

– Knygoje fiksuojama tautos dvasios istorija apima net 60 milijonų metų. Atrodo, esate optimistas, įsitikinęs, kad Lietuvoje kaip prieš milijonus metų, taip ir po milijonų metų ir toliau virs gyvenimas – deputatai, kandidatai ir ministrai stengsis išsilaikyti orbitoje, o tauta kosmines audras įveiks įsitvėrusi šaukšto?

– Viskas bus būtent taip.

– Kalbamės Naujųjų metų išvakarėse. Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms – šaukštą su šaukštu vos suduriantiems darbininkams, samčiais prie lovio mojuojantiems politikams, kiaurasamčius įsitvėrusiems elito vakarėlių liūtams ir, žinoma, jūsų naujausią knygą atsiversiantiems skaitytojams?

– Didelė mūsų klaida, kad vis dar laukiame, ką atneš Kalėdų Senelis. Bet ką gi senelis gali atnešti? Skundų maišelį… Blusų pulkelį… Pareiškimą pašalpai gaut…

Tegu jie tupi po eglėmis ir džiaugiasi, kad barzdos dar neapkarpytos.

O mes gi drąsiai žvelkime į rytojų. Darbininkai! Valstiečiai! Komunistai! Tegyvuoja Gegužės Pirmoji! Ura!!!

O jei nėra darbo… Ne bėda. Svarbu, kad pinigų būtų.

Politikai! Liūtai! Smaugliai! Jums kasdien – Velykos. Taip ir toliau bus. Tik kitąmet nesišypsokite. Sunkmečiu besišypsantis veidas – tai kriminogeniškai aktyvus veidas. Toks veidas savaime prašosi plytos ar akmens.

O jūs, mieli skaitytojai!… Imkiet mane ir skaitykiet… Ir nieko nebijokiet.

Apie vieną garsų rašytoją girdėjau: nepatogių tiesų sakytojas.

O aš – patogių. Mano giliu įsitikinimu, tiesa privalo būti patogi. Antraip – kam jinai reikalinga? Būna, žmogus visą gyvenimą kovoja už tiesą, o iškovojusiam paaiškėja, kad ana net labai anam nepatogi. Kai kam – jau dvidešimt metų.

Verksmai ir aimanos…

Čia to nebus.

Susapnavo lietuvių periodinę lentelę

„Lietuvių periodinė lentelė“ – tokį naujausią savo atradimą šilutiškiams pristatė J.Erlickas. Anot jo, visi didieji atradimai yra susapnuojami, tik reikia nepatingėti daugiau laiko praleisti lovoj. Pagal jo susapnuotą lentelę, galima apskaičiuoti visų lietuvių svorį ir svarbą, sužinoti, kam ir kiek priklauso, nustatyti, kur koks lietuvis turi būti, surasti lietuvius, kurių dar trūksta, ir pašalinti tuos, kurie jau atlieka.

„Lentelė – aiški kaip diena, ir man aišku, kad ji paaiškins viską, visiems ir – per amžius. Ir aš regiu, kaip Lietuvoj visi lietuviai tampa laimingi, nes visi pagaliau tvarkingai susidėlioja į savo vietas“, – lentelės privalumus komentavo atradėjas.

Rašytojas ne tik pasakojo, bet savo mintis perteikė dainomis. Pasidalijo savo patirtimi, kai bandė dirbti gydytoju („būtų visai neblogas darbas, tik kad ligonių nebūtų. O tie eina ir eina, ir erzina pasakodami savo ligas…“). Nurodė geriausią pensininkų panaudojimo būdą – visus juos priimti į kariuomenę: bus ir pavalgę, ir kelnes turės, ir laiku pastebės priešų pėdsakus ant žemės, nes aukštai galvos nebepakelia. O siųsti į karą sveikus jaunus vyrus – kvaila, kare juk vis tiek visi luoši tampa.

Apžvelgęs meilės evoliuciją, žmonų ir vyrų naudingumo aspektus, valdžios dauginimosi kvadratiniu lizdiniu būdu perspektyvas, priminė, kad visi šilutiškiai, kurių tėvai arba seneliai turėjo sveikatos, dabar turi teisę prašyti valdžios tą sveikatą grąžinti…

O kad lietuviai geriau gyventų, jie visi turėtų emigruoti ir tuščią likusią Lietuvą išnuomoti kinams. Juk „Lietuva – brangi“, todėl brangiai galėtų išnuomoti.

Renginio pabaigoje J. Erlickas patikrino šilutiškių žiūrovų padėtį lentelėje ir kvailumo lygį. Atsakymo į jo klausimą: „Kokia yra nekaltumo prezumpcijos viršutinė gėrybinė funkcija ir apatinė nesudeganti suma?“, niekas nežinojo. O atsakymas toks: suma yra atvirkščiai proporcinga sąžinės skersmeniui. Gautą skaičių dar reikia padauginti iš užpakalinės angos įžambinės kvadrato.

Kadangi pirmas klausimas buvo keblokas, davė kitą užduotį: vardininkas atsako į klausimą… kas?; naudininkas atsako į klausimą… kam? Bet pats svarbiausias yra valdininkas. Į kokį klausimą atsako jis? Publika šiuo klausimu buvo gudri ir atsakė teisingai – valdininkas atsako į klausimą… kiek? „Bet jeigu tu neturi „kiek“ ir tik žiopteli „kąąąąą“, vadinasi esi galininkas ir liksi gale per amžius”, – galutinę diagnozę nustatė J. Erlickas.

J. Erlicko gyvenimiški patarimai

„Nenoriu duoti interviu, dėl to, kad labai mažai jų turiu. Tegul man kas nors duoda… Paskui pats nebeturėsiu nė vieno. Noriu kokį interviu išsaugoti savo reikmėms“, – lėtai atsidūsėdamas „Šilutės naujienoms“ atsikalbinėjo J. Erlickas, bet galiausiai sutiko pasidalinti savo įžvalgomis ir gyvenimiškais patarimais su mūsų skaitytojais.

- Kadangi esate kupinas gyvenimiškos patirties, pasidalinkite patarimais su šilutiškiais jų gyvenimo aktualijų klausimais.

- Gyvenkite dorai, nepaleistuvaukite, nevokite, nežudykite, negeiskite savo artimo asilo. Neapsirykite – nevalgykite riebalų, saldumynų. Valgykite baltymus, skaidulines medžiagas ir mikroelementus.

- Patarkite, kaip mums išgyventi pavasarinius potvynius?

- Na, reikia persikelti į kokią nors aukštesnę vietą. Tiktai durniai galėjo apsigyventi ten, kur užlieja visada. Protingi žmonės renkasi Žemaičių aukštumą ar dar kur nors Himalajus. O kad jau esate tokio mentaliteto, tai dabar kentėkite.

- Tai niekuo nebegalime sau padėti?

- Pasidirbkite valtis ir, kai pakils vanduo, atplaukite pas mane po vieną ir aš kiekvienam duosiu po patarimą.

- Kaip mums reikėtų kovoti su kontrabanda?

- Nekovokite, visi ją vežkite! Kovoja tie, kurie patys neturi gabumų per tą Nemuną plaukti, kitais būdais nešti. Tie, kurie yra gabesni, tie ir nekovoja – dirba. Paprastų žmonių toks jau likimas – arba kovoti, arba kentėti.

- Kadangi daugelis painioja Šilutę su Šilale, ką šilaliečiams nuvažiavęs pasakysite apie Šilutę?

- Jau važiuodamas į renginį įsitikinau, kad šilališkiai – durnesni. Važiuoju, žiūriu užsirašę – Pajūris. Argi taip gali atrodyti pajūris?..

Apie Šilutę nieko blogo nepasakysiu, ne ne. Ką ten. Šilutė yra pats gražiausias ir pats geriausias miestas Europoje. O šilališkių durnumą liudija ir tai, kad jie apie save dainuoja: „Šilalė la la lė lė lė lė…“ (dainuoja – aut. pastaba).

- Ar dažnai būnate Šilutėje, kad galėtumėte ją vertinti?

- Taip, aš esu išvaikščiojęs ir ištyrinėjęs kiekvieną Šilutės metrą. Atvažiuoju aš čia inkognito, apsimetęs kitu žmogumi. Naktimis dažniausiai vaikštau.

- Kokių miesto paslapčių jau spėjote atskleisti?

- Šilutės žmonės yra tokie, kad jie neturi paslapčių. Jie nieko neslepia, yra labai dori žmonės. Nėra ką atskleisti, jie patys atsiskleidę.

- Esate atidžiai ištyrinėjęs meilės sferą, kokie patarimai būtų vyrams ir žmonoms?

- Tegul vyras, grįžęs į namus, pareiškia savo žmonai ką nors gražaus. Pavyzdžiui: aš tave sukaposiu į gabalus ir pašersiu apylinkės vabalus. Jeigu žmona nesupranta, vadinasi, bloga žmona. Reiškia, nereikėjo jos tokios vesti. Gera žmona turi stovėti kertėj ir dar užsimovusi ant galvos maišą.

- O geras vyras?

- Geri vyrai išvis renkasi kompanijas. Ir juos būtų gerai nupurkšti pesticidais, kad neišnyktų.

- Ką galėtumėte pasakyti mažiems Šilutės rajono kaimeliams?

- Tegul mažieji kaimeliai greičiau vystosi į didelius kaimus, tie kaimai – į miestelius, o tie miesteliai stengiasi savo ruožtu taip vystytis, kad prilygtų kada nors šitai gražiai Šilutei.

Simona PUŽAITĖ

Šaltinis:  “Šilutės naujienos”

II dalis

D. M. Ar aiškiai įsivaizduojate, kaip Jūsų biografiją ir kūrybą nagrinės būsimieji literatūrologai?

J. E. Neįsivaizduoju, bet pageidaučiau, kad straipsniai apie mano asmenį bei kūrybą prasidėtų žodžiais: „Tai buvo vienas iš didžiausių visų laikų…“, „Jis pirmasis atskleidė…“, „Jam, kaip niekam kitam, pavyko…“, „Jis įžvelgė tai, ko mes, paprasti mirtingieji…“ ir panašiai.

D. M. Ar galėtumėt kaip nors apsibrėžti savo, Juozo Erlicko, pilietinę pareigą bei vietą šiame pasaulyje?

J. E. Šiame pasaulyje aš neturiu vietos… (verkia – D. M. pastaba). Bet literatūroje mano vieta turėtų būti kažkur tarp dviejų didžiausių abiejų erų dainių – Homero iš Elados ir Vlado Braziūno iš Santariškių.

D. M. Esat spaudoje prasitaręs („Gimtasis kraštas“, Nr. 14), jog literatūra turi daug bendro su baldų pramone. Ar su kitomis pramonės šakomis ji nieko bendro neturi?

J. E. Niekam ne paslaptis, jog dažnas tampa rašytoju dėl to, kad jaunystėje nesugebėjo išmokti jokios kitos specialybės. Skaitydamas knygas tą regi, kaip sakoma, lyg ant delno. Štai satyrikas A., negailestingai demaskuojantis gyvenimo negeroves (anksčiau – praeities atgyvenas), jaunystėje tikrų tikriausiai neišlaikė egzaminų į milicijos mokyklą. Pilietinis poetas B., spausdinąs proginius eilėraščius tik demonstracijų dienomis, sielos gelmėse, aišku, yra kulto tarnas, atsižadėjęs kunigystės tik dėl celibato problemos. Lyrikė C., besispausdinanti išimtinai vien per Kovo 8-osios šventes, žinia, yra neišsipildžiusi motina-didvyrė, mat, pernelyg ilgai laikės klaidingos nekalto prasidėjimo teorijos. Prozininkas D., labai atidus buities detalėms, nuolat aprašinėjantis čiaupą, kurio neįmanoma užsukti, jaunystėje, matyt, pasidrovėjo užeiti į BGAK-ą ir pasiprašyti priimamas santechniku. Kažkelintą raštų seriją leidžiantis klasikas Dl, suprantama, norėjo tapti butų apdailos specialistu ar dizaineriu, bet tokios profesijos anksčiau pas mus nebuvo. Jo kolega Dll, sugebantis talentingai išpūsti dirbtinius konfliktus, kurti išgalvotus charakterius ir pasaldintus žmonių santykius, būtų tapęs puikiu cukraus vatos pūtėju, deja, prieš porą dešimtmečių nebuvo įstatymo dėl kooperatyvų ir t. t. Taigi manau, derėtų dalį kūrėjų atskirti nuo Rašytojų sąjungos ir priskirti atitinkamoms ministerijoms bei žinyboms. Taikomoji literatūra privalo rasti savo tikrąją vietą.

D. M. Kaip įsivaizduojate savąjį skaitytoją? Ar norėtumėte jam ką nors pasakyti (paauklėti)?

J. E. Savąjį skaitytoją įsivaizduoju 33 metų amžiaus, apsivilkusi tamsiai mėlynu kostiumu ir su ūsais. Jis turėtų būti maždaug 190 cm ūgio ir sverti 100 kg. Jį sutikęs, paprašyčiau paskolinti penkis rublius.

D. M. Ar skaitytojai irgi turi asmenybę, ar ja apdovanoti tik rašytojai?

J. E. Kai kurie rašytojai bei jų skaitytojai turi net po keletą asmenybių. Vieną vartoja šeimos ir bičiulių ratelyje, kitą – mitinguose ir posėdžiuose, trečiąją – šnekučiuodamiesi patys su savimi. Suprantama, tai neigiamas reiškinys, mat asmenybė, kaip ir dešra bei konservuoti žirneliai, taipogi yra deficitas. Taip atsitiko dėl to, kad pas mus ilgą laiką veikė galingas asmenybių tobulinimo aparatas. Tobula asmenybė privalėjo būti ne didesnė už aukštyn pakeltą dešinę ranką. Jei koks naivus pilietis, kruopščiai triūsdamas, vis dėlto užsiaugindavo didesnę ir išnešdavo ją parodyti kitiems – rizikuodavo susilaukti įvairių nemalonumų. Pvz., jei šitaip pasielgdavo rašytojas, galėdavo baigtis tuom, kad vieninteliais jo kūrinių skaitytojais likdavo rašomojo stalčiuje įsikūrusi pelių šeimynėlė, įvairiose įstaigose triūsę gausūs nuasmeninimo instruktoriai savo darbą dirbo su tikrai didele meile ir išmanymu. Ir labai kruopščiai – tartum pionieriai minų lauke. Tad šitokių specialistų nuasmenintoje visuomenėje, nelyginant išminuotam lauke, galėjai ramiai sau vaikštinėti girtas net ir darbo metu. Ilgainiui turėti asmenybę didesnę negu tavo kaimynas, ėmė atrodyti stačiai nepadoru ir gėdinga. Užtat turėti jų keletą – tapo prestižo reikalu (kaip ir keletą asmeninių automobilių, vilų taupomųjų knygelių, šunų, meilužių ir t. t.). Dabar jau suprantame, kad didelė asmenybė irgi yra reikalinga liaudies ūkiui, sportui bei kultūrai. Juolab, kad ir koks platus gimtasis mūsų kraštas, tarp naudingųjų iškasenų asmenybių nepasitaiko. Tačiau palankiais metais jų galim užsiauginti patys, pvz., šeimyninės rangos metodu. Svarbu tik, kad neatsirastų norinčių pagelbėti.

D. M. Vis dėlto pasakykit, ar juokas dalykas rimtas, ar visai ne?

J. E. Šis klausimas iš tikrųjų nėra toks paprastas, kaip gali atrodyti. Pvz., anksčiau mūsų humoristams nereikėdavo griebtis jokių specialių juokinimo priemonių. Taip jau gyvenome, kad pakakdavo tik sąžiningai užrašyti ką matai – ir būdavo juokinga. Bet – rimtas žmogus nesijuokdavo, prisimindamas žinomą Gogolio frazę. Tad man sunku atsakyti, kaip yra iš tikrųjų. Mūsų tėvai augino kukurūzus, mes – rapsus. O ar juokas dalykas rimtas, ar – visai ne, gal paaiškės derliaus nuėmimo metu.

D. M. Gyvenimo realijos ir humoristika – lyg ir skirtingos sąvokos. Ir vis dėlto, ar koks nors realybės aidas nuaidi humoristikoje?

J. E. Jokio aido. Tačiau būtent tai ir kelia juoką (o juk humoras privalo būti juokingas!).

Visa paslaptis ta, kad didžiausi mūsiško humoro šedevrai ilgai slapstėsi, sakytum perlai kriauklėse, užmaskuoti įvairiom, kuo netikėčiausiom antraštėm (pvz., romanas, tragedija, pilietinis eilėraštis, apybraiža, laikraščio vedamasis, kino apysaka ir t. t.). Nors pastaraisiais metais šios humoristinės produkcijos srautas smarkiai sumažėjo, dėl to pulti panikon – neverta. Juk mes turim milžinišką palikimą! Pakanka pavartyti vos kelerių metų senumo laikraščių bei žurnalų komplektus ir pamatysime, kad beveik visa ten spausdinta publicistika – gryniausias humoras. Su antrašte „komedija“ būtų galima sėkmingai demonstruoti kone visus lietuviškus bei kitų šalies studijų filmus, ypač karinės-patriotinės ir jaunimo tematikos kūrinius. Leidžiamiems gyvųjų klasikų raštams taipogi dažnai praverstų antraštė „humoro ir satyros rinktinė“. Tikiu, jog ateity tai bus padaryta, ir didžiulė dalis knygų, filmų, apybraižų, biustų tikrai įeis į tarybinės humoristikos aukso fondą. Tai, galima sakyti, „uždelsto veikimo“ humoras. Aš stebiuosi ir didžiuojuosi, kad čia pat, šalia manęs, gyveno ir rašė knygas (statė filmus, liejo biustus) tokie tėvynainiai! Išdidžiai numoję ranka į humoristo šlovę, užklijuodavo klaidinančią etiketę ir palikdavo savo fantazijos vaisių liūdnai dūlėti bibliotekų lentynose. Manau, jog tai didelis kūrybinis žygdarbis ir puikus kuklumo pavyzdys jaunimui. Juk, sutikime, prieš dešimt metų tik genijus galėjo įžvelgti, kad prasidės persitvarkymas ir viskas daugmaž atsistos į savo tikrąsias vietas.

D. M. Kaip vertinate savo pažįstamų ir bendraminčių (jei tokių yra) padėtį?

J. E. Jeigu mano pažįstami ir bendraminčiai šiuo metu puotauja skęstančio laivo denyje, suprantama, jų padėtis yra tragiška.

D. M. Skaitytojai tikriausiai norėtų sužinoti kokią nors Jūsų kūrybinės laboratorijos paslaptį. Pvz., kokiais momentais gimsta kūriniai, o kokiais ne?

J. E. Kažin, ar bus kam didelė paslaptis, jei pasakysiu, kad rašau dėl garbės ir dėl pinigų. Kai šių dalykų pristinga, tais momentais kūriniai ir gimsta. Žinau, jog tai nėra gerai, dėl to dažnai kankina nemiga ir nepilnavertiškumo kompleksas. Labai norėčiau, kad mane skatintų rašyti kiti impulsai, pvz., noras aukštai kelti gėrio ir pažangos vėliavą, noras šviesti liaudį, noras perspėti žmoniją dėl galimų branduolinio karo bei dirbtinio apvaisinimo pasekmių ir t. t. Tačiau ką reikia daryti, kad tokie norai atsirastų, – kol kas man tebėra mįslė.

D. M. Būtų įdomu, gerbiamas Maestro, išgirsti Tamstos nuomonę dar kokiu visų užmirštu arba giliai į stalčius (spintas, seifus) nukištu klausimu…

J. E. Šitą klausimą aš iš tikrųjų ilgai saugojau spintoje ir jau buvau praradęs viltį, kad kam nors kada nors jo prireiks. Ir štai! Prireikė! Atidarau spintą, atrakinu stalčių ir – ką gi aš matau! Visų užmirštą klausimą, kartu su mano bajorystės popieriais ir obligacijomis, sugraužė neapsišvietusios, nepersitvarkiusios pelės. Ant apversto tuščio šampano butelio raudonu pieštuku užrašyta, jog tai įvyko 1987 m. gruodžio 31-osios naktį. Ir čia pat kuklus palinkėjimas: „Vaisingų Naujųjų metų!“

Zarasai-Vilnius (per palydovą)

„Jaunimo gretos“
1987, Nr. 12

I dalis

D. M. Gerbiamas maestro, vis dėlto viena koja jau įžengėte į ketvirtą dešimtmetį. Kokios mintys kyla kai prisiminęs savo vaikystę ir jaunystę, lyginate ją su dabartine jaunąja karta?

J. E. Mano ankstyvosios jaunystės metais Lietuvoje nebuvo roko muzikos, videofilmų, pankų, rapsų alkoholikų. narkomanų, prostitučių, beisbolo ir cukraus vatos. Tais laikais esu sutikęs viso labo tik septynis sunkiuosius paauglius ir dvylika lengvo elgesio merginų. Kokios mintys kyla, prisiminus jaunystę? Lengviau pasakyti, kokios nekildavo tada. Pvz., žinomas pasakymas „išlindo kaip Pilypas iš kanapių“ tada jokiu būdu nereiškė, kad milicijos organams apsupus kanapių lauką, neatsargiai kyštelėjo galvą šiuos augalus raunantis narkomanas. Dainelės žodžiai „pionierė Albina aguonėlę sėjo…“ vėlgi neturėjo jokios nusikaltimo sudėties. Pastebėjęs gatvėje stovinčią neišjungtu varikliu mašiną ir po ja gulintį žmogelį, pamanydavai – vairuotojas, ir nė neįtardavai, jog tai gali būti išmetamąjį vamzdį apsižiojęs toksikomanas, besisvaiginantis panaudotomis dujomis. Matydamas parduotuvėje pilietį perkantį odekoloną, vėlgi nepagalvodavai, jog šiuo kvepiančiu skystimu anaiptol nebus apšlakstomi švarko atlapai, einant pas mylimą moterį… O ar galėjai pamanyti, kad saviveikla bus varoma ne tik iš cukraus, bet ir iš varnalėšos lapų, sportinės avalynės, šamotinių plytų, pušinių malkų, supuvusių pomidorų, senų padangų, dantų pastos, laikraštinio popieriaus, mineralinių trąšų, musmirių, karvės bei dviračio ragų, šerno vidurių, taburečių ir šiukšlių kibiro. Ir kad vartojama tatai bus ne darbovietėse, pirtyse ir ekskursijose, o nešvariuose sandėliukuose, viešųjų tualetų kabinose bei gūdžiose miškų tankynėse, už ženklo „Įvažiuoti draudžiama!..“

D. M. Kokius pastarųjų metų jaunųjų neliteratų gyvenimo reiškinius laikote vertais dėmesio? Ką apskritai galėtumėte pasakyti apie šiuolaikinį neliteratūrinį jaunimą?

J. E. „Jaunimo gretų“ skaitytojams priminsiu, kad literatūriniu jaunimu vadiname tą, kuris yra pavaizduotas mūsų rašytojų knygose, o neliteratūriniu – tas kuris tas knygas skaito. Reikia pasakyti, jog ilgą tai buvo dvi absoliučiai skirtingos stovyklos. Aš gimiau tais laikais, kai tarybinis jaunimas literatūroje (taip pat dailėje, kine…) būdavo vaizduojamas su kūjais ir pjautuvais rankose, nuolat besiveržiantis į naujas statybas. Jei tokiam jaunuoliui, užbaigusiam objektą, būdavo leidžiama atsipūsti lovoje, šalia moters, nesunku numanyti, jog atsiguldavo jis ten su kostiumu, batais ir surištomis už nugaros rankomis. Suprantama, neliteratūrinis jaunimas tokias knygas skaitydavo su ne mažesniu susidomėjimu negu R. Bredberio „Marso kronikas“ ar H. Velso „Pasaulių karą“. Vėliau literatūrinis jaunimas truputėlį išdrąsėjo: aštuntajam dešimtmetį viena jo atstovė, besimokydama vienuoliktoje klasėje, netgi turėjo intymų ryšį ir tai įstūmė literatūrinį jaunimą į juodžiausią neviltį. Mat visuose mokyklose būdavo organizuojamos klasių valandėlės, kur šį moralinį nuosmukį reikėjo demaskuoti ir pasmerkti kaipo praeities atgyveną ar vakarų vėjų atneštą piktžolės sėklą (Žemaitijos regione) bei parašyti kontrolinius temomis „Tai mums nebūdinga“, „Jų pasaulio grimasos“ t. t. Neliteratūrinis jaunimas pasipiktino: kaip čia yra? Iki šiolei vieni į kitų reikalus nesikišdavom. Jei gyveno sau, mes – sau. Kai kas apskritai liovėsi skaitęs… O literatūrinis jaunimas vis įžūlėjo. Pastaraisiais metais pradėjo bėgti iš namų, apiplėšinėti praeivius, svaigintis ir t.t. Neliteratūrinis – nustebo ir pritilo. Nežinau, kuom tai baigsis, bet nenustebčiau vieną vakarą išvydęs neliteratūrinio jaunimo porelę ant upės kranto, besiklausančią ne roko muzikos, o lakštingalos trelių. Jisai – juodu kostiumu, jinai – balta suknele su žirneliais, o šalimais, ant pievelės – du asmeniniai kompiuteriai.

D. M. Dažnai būna, jog vyresnieji įtariai žiūri į augančiąją kartą. Kas, Jūsų nuomone, lemia tokį, švelniai tariant, santūrų vyresniųjų žvilgsnį į jaunimą?

J. E. Toks žvilgsnis atsiranda dėl to, kad jaunieji nori kuo greičiau atimti (perimti) tai, ką vyresnieji per savo gyvenimą yra iškovoję, uždirbę, sukombinavę ir pavogę. Dabar, kai sąlygos grobstyti liaudies turtą ir naudotis tarnybiniu automobiliu žymiai pablogėjo, matyti jauną žmogų, ištiesusį ranką į tėvo piniginę arba kėdę, yra ypač nemalonu. Juk šiais laikais nebėra taip jau paprasta pro fermos skylę išnešti žviegiantį paršelį ar, užpylus amoniaku Dubysą, išgaudyti apspangusias žuvis. Net paprasčiausią kyšį imant išmuša prakaitas. O jaunimas šito nesupranta. Taip… (Erlickas atsidūsta – D. M. pastaba). Mano jaunystės laikų grobstytojas buvo, galima sakyti, romantiška asmenybė. Įsivaizduokite: vėlyvas rudens vakaras, mėnesiena… Pačioje gražiausioje kolūkio vietoje, pvz., ant Šventosios upės kranto, mažyčiais langeliais, tarytum keleivinis traukinys, žiburiuoja kiaulių ferma. Aplinkui tylu, tik girdėti švelnus, nervus raminantis Šventojon bėgančių srutų čiurlenimas. Kažkur toli melodingai žvangteli: tai kaimo mokytojas, ilgai vakarojęs su Makarenka, užstumia durų skląstį ir eina miegoti. Ir štai pasirodo Jis. Palinkęs į priekį, su maišu ant peties – tarytum amžiaus pradžios knygnešys, – laukdamas, kol už debesų dings mėnulis, slepiasi fermos šešėlyje. Tada forsuoja upę ir – aukštyn, aukštyn į skardį… Išlenda mėnuo ir apšviečia jo išblyškusį veidą kietai sučiauptomis lūpomis. Taip, tai „Pergalės“ kolūkio kiaulių šėrikas Kristus Šatkus neša namo ką tik iš fermos pavogtą paršelį…

Gražu būdavo…

Ogi šiuolaikinis grobstytojas sėdi prie ESM, įtraukinėja duomenis apie kiaulės charakterį, elektrinio piemens budėjimo grafiką, gyvulininkystės komplekso projekto spragas ir traukia iš baudžiamojo kodekso kvadratinę šaknį, idant sužinotų, kiek priklauso metų pataisos darbų kolonijoje, ir tik kruopščiai išanalizavęs visus „už“ ir „prieš“, ryžtasi spustelti mygtuką… Šitaip persitvarkyti nėra lengva. Kai kas, pvz., kad ir tas pats Kristus Šatkus, apskritai neatskiria maišo nuo kompiuterio. Dar blogiau. Jis netgi netiki, kad karas jau yra pasibaigęs, mat reguliariai žiūri kultūros namų salėje rodomus filmus ir net keletą sykių bandė nuversti nuo bėgių priemiestinį: tai nepavyko tik geležinkelininkų budrumo dėka. Argi jo vienturtis sūnus Antrikristas gali tokį tėvą gerbti? Gal tai ir ne pats tinkamiausias pavyzdys, bet aš norėjau pasakyti štai ką: kai vyresnioji karta nebespėja žengti koja kojon su gyvenimu, nesugeba imti mąstyti ir grobstyti naujai – kartų konfliktas paaštrėja.

D. M. Būtų įdomu sužinoti, kaip persitvarkymas veikia Tamstos norą rašyti bei dirbti visus kitus darbus.

J. E. Kadangi aš brendau tais metais, kai buvo įprasta ne dirbti, o kovoti (už darbo našumą, aukštus gamybinius rodiklius, kultūrą, pavyzdingą viešąją tvarką ir t. t.) suprantama, kad jokio noro nerašyti, o tuo labiau „dirbti visus kitus darbus“ neišsiugdžiau. Norėčiau ir toliau kovoti, tik nežinau su kuo? Šiuo atžvilgiu aš jaučiu turįs daug bendro su mūsų dienų lietuviškais pankais, kurie labai (ir net pasakyčiau – skausmingai) trokšta protestuoti, bet nei jie patys, nei niekas kitas neižino – prieš ką?

D. M. Tiesiai iš Universiteto studijų išėjote į paslaptingą profesionalaus literato kelią… Ką davė šis laikotarpis?

J. E. Nieko nedavė. Kiekvienas, kas yra skaitęs mano raštus, nesunkiai pastebės, kad autorius nepažįsta nei gyvenimo, nei moterų, ir nėra užčiuopęs laiko pulso. Kol kas vien tik tai mane ir gelbsti bei palankiai nuteikia tam tikrą dalį skaitytojų. Mat kone visi rašytojai gyvenimą ir t. t. pažįsta tartum mūsų kino režisieriai Vakarų pasaulį (beje norėčiau pažymėti, kad viena dešimties dienų ekskursija į Bulgariją dar toli gražu neteikia garantijų, kad bus pastatytas puikus filmas apie Lotynų Amerikos problemas), o laiko pulsą jaučia kaip nuosavą širdį pagirių rytą. Tad kai išlenda vienas kitas toks, kuris niekaip neužčiuopia ir kažin kur klydinėja apgraibomis, – tai jau savaime ir kelia skaitančiojo užuojautą.

D. M. „Vaga“ išleidžia ne tik Tamstos, bet kažkodėl ir kitų (net, pasakyčiau, daugiausia kitų) autorių knygų. Kaip šis sudėtingas procesas įtakoja Jūsų gyvenimą bei rašymą? Ką, keisdamasis vertybėmis, gaunate iš kitų ir ką pats duodate kitiems?

J. E. Savo gimtajam kaime kitados pažinojau žmogų, kuris nepripažino, kad egzistuoja paštas, traukinys, televizija, jis pats ir daugelis kitų dalykų. „Propaganda!“ – rūsčiai grūmodavo, išvydęs tarpmiestinį. Šitoks jis pasidarė po to, kai prieš penkiolika metų, ketindamas savo noru kreiptis į ligoninę, kad pagydytų nuo alkoholizmo, laikraštyje atsitiktinai perskaitė, kad tokių pas mus nesą. Ilgainiui, skaitydamas laikraščius, toliau gerdamas ir žiūrėdamas televiziją, žmogus ėmė vis tvirčiau įsitikinti, jog nėra beveik nieko, ką jis aplinkui mato. Vėliau jam ėmė atrodyti, kad nėra nei pačios televizijos, nei jo paties. Įsivaizdavęs, kad virto dūmais, žmogus užlipo ant siloso bokšto, bet užuot nužengęs į dangų – žengė nebūtin. Remdamasis šiuo pavyzdžiu, norėjau pasakyti, kad spausdintas arba radiofonizuotas žodis visuomet daro didžiulę, kartais netgi tragiškų pasekmių turinčią įtaką. Tai suprasdamas, stengiuos patsai duoti ir iš kitų perimti kuo mažiau.

„Jaunimo gretos“

1987, Nr. 12

Turbūt kilo klausimas, kodėl su J.Erlicku kalbėjomės apie meilę? Todėl, kad gyvasis lietuvių literatūros klasikas išleido 800 puslapių veikalą „Mano meilė stikliniais kaliošais“ („Tyto alba“), kuriame sprendžiami klausimai, kankinantys žmoniją nuo Adomo laikų.

- Juozai, kas atsitiko, kad sulaukęs garbingo 56 metų amžiaus nusprendėte išleisti knygą apie meilę? – paklausiau J.Erlicko.

- Daugelis šios knygos puslapių rašyti dar aname tūkstantmetyje. Kai kurie – vakar.

Skaitytojas galės palyginti, kaip meilė keitėsi, kiek jos buvo anksčiau ir kiek liko. Mat meilės, kaip ir kitų brangių dalykų (tiesos, naftos…), ištekliai riboti.

- „Mano meilėje stikliniais kaliošais“ apie šį taurų jausmą bylojama ir poetiniu, ir proziniu žodžiu. Bet perskaitęs tiek vieną, tiek kitą nejučia pamaniau, kad turbūt geriausia apie meilę dainuoti, ar ne?

- Kvailys dainuoja, o protingas tyli. Mano knygoje yra vos 800 puslapių. Kalbėti pradėjau būdamas 21-erių. Nesunku apskaičiuoti, kad per dieną apie meilę pasakydavau tik nepilnas dvi eilutes.

- Poetas Antanas A.Jonynas užtikrintai teigia, kad jūsų knygoje yra ir tokių tekstų, kurie niekados nebus dainuojami. Ar sutinkate? Juk net ir jūsų proziniai tekstai, jeigu juos pabandytų dainuoti, tarkim, Virgilijus Noreika ar Placido Domingo, galėtų virsti neprastomis operos arijomis.

- Nesuprantu, kuo čia dėtos arijos? Mano knyga nėra grožinė. Aš sprendžiu (ir išsprendžiu!) klausimus, kankinusius žmoniją nuo Adomo laikų. Kaip išsaugoti meilę visą gyvenimą? Kaip greitai ir pigiai atsikratyti mylimo žmogaus? Kaip šiuos dalykus suderinti?

Tik skaityti būtina nuo pradžių. O jei pradėsite, kaip jūs mėgstate, iš vidurio, nebesuvoksite painesnių meilės formulių. Gyvenate juk ne iš vidurio!

Ir tenegąsdina knygos apimtis. Ji tokia dėl stambaus šrifto, mat orientavausi ne tik į vidutinio, bet ir į remtino amžiaus skaitytoją. Meilė visokį griebia.

Kita vertus, didelės meilės į menką brošiūrą nesutalpinsi.

Kaip sakė prof. Bydermejeris: „Gera knyga privalo būti stora, o geras skaitytojas – plonas“ („Apie daiktų prigimtį“, p. 694).

- „Meilė – didžiausia paslaptis, kurios ieškojo visi pasaulio išminčiai“, – sakė Oscaras Wilde’as. Lietuvių klasikas Ričardas Gavelis šią paslaptį paaiškino savitai: „Meilė – tai dviejų kūnų trynimasis ir skysčio išsiliejimas“. Kuris požiūris jums artimesnis?

- Abu požiūriai toli nuo tikrovės.

- Kaip jūs pats apibūdintumėte meilę keliais sakiniais, kurie ateityje galėtų būti įrašyti į įvairias sentencijų apie meilę antologijas?

- Jei galėčiau keliais sakiniais, tai nebūtų reikėję aštuonių šimtų puslapių.

Keliais trumpais sakiniais apibūdinti meilę sugeba tik sugyventiniai. Bet būtent todėl ir jų meilė trumpa, ir gyvenimas.

- Ar iš tikrųjų vyrai myli akimis, o moterys – ausimis?

- Taip yra. Teoriškai – paprasta. O kaip tai atlikti praktiškai?

Bet be mano knygos kažin ar pavyks.

- Kuo skiriasi ir kuo yra panašios meilė moteriai ir meilė tėvynei?

- Meilė moteriai į meilę tėvynei išsigimsta dėl šių priežasčių: padidėjusios prostatos, galvos traumų arba natūralaus smegenų užkalkėjimo, sutrikusios rūgščių bei šarmų pusiausvyros.Paskutinė stadija – balotiruojatės stačiai ant stulpo ar sienos.

- Per sunkmetį valdžia stengiasi viską apmokestinti. Gal vertėtų apmokestinti ir meilę?

- Aš apie tai rašau šios knygos 511 p.: „Kaip papilnėtų iždas! Ne visi įstengs mokėt? Bet meilė nebūtinai turi būt abipusė ir nebūtinai mylėt žmogų.

Mažai uždirbantys galės mylėt Tėvynę be atsako ir su penkių proc. nuolaida. O pasiturintys, galintys sau leist abipusę meilę, apmokestinami dvigubu tarifu.

Kuo meilė karštesnė, tuo mokesčiai didesni. Čia taikom elektrinės viryklės įkainius. O kad mylėtų ir vyresnioji karta, visiems, kam per keturiasdešimt, privalomi širdies stimuliatoriai“.

- Sakoma, kad nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis. Ar nesiruošiate išleisti knygos apie neapykantą?

- Viskas yra šitoje knygoje. Į jūsų durnus klausimus atsakinėju ne dėl to, kad norėčiau dar ką nors pridurti, o dėl reklamos. Bet jau gana. Eikit lauk!

Rašytojas Juozas Erlickas, išleidęs naują, jau keturioliktą savo knygą „Bajorų“, sako, kad dabar yra galimybė pigiai įsigyti bajorystės popierius. „Galite juos gauti ir valdiškoje įstaigoje, bet bus be mano parašo, tad gali būti padirbti“, – pristatydamas knygą ir pasirašinėdamas autografus teigia jis. 

– Kodėl toks knygos pavadinimas – „Bajorų“?

– Atsakymas į šį klausimą kainuoja 25 Lt.

– Iš kur semiatės minčių savo knygoms?

– Iš „Bajorų“ ir iš „Sobieski“. Tiesa, kai rašau specialiai runkeliams, tai gana pasisemt iš alaus statinės. Kur kas didesnės išlaidos, kai rašau moteriškus meilės romanus. Tada mažais sidabriniais šaukšteliais semiu iš likerio ąsotėlių.

– Kokios muzikos mėgstate klausytis?

– Tik klasikinės: šaukštų barškėjimo ir taurių kliuksėjimo. Patinka ir šiuolaikinė gamtos muzika: visų rūšių mašinų gaudesys. Išskyrus, aišku, „zaporožietį“, nes nemėgstu rusiškos muzikos. Iš paukščių balsų man gražiausias balsas to, kuris čirškia ant keptuvės.

– Kokį automobilį vairuojate?

– Juodą. Raudonus vairuoja kvailesni.

– Ar jus dažnai atpažįsta gatvėje?

– Kuom jūs mane laikote? Aišku, kai pasenėsiu, tai eisiu ir į gatvę, o gal net ir į stotį. Bet šiuo metu savo klientus priiminėju tik prašmatniausiuose kultūros centruose.

– Kokie gerbėjų veiksmai labiausiai erzina?

– Erzina, kad gerbėjai nori mane čiupinėti, nešioti ant rankų ir vis kemša man už kelnaičių šimtines.

– Ką jūs dabar rašote?

– Seniai pastebėjau: daugelis skaitytojų domisi tik tuo, ką rašau, o tuo, ką jau esu parašęs – nė kiek. Man atrodo, tai klaidingas požiūris. Todėl į šį klausimą atsakysiu tik tam skaitytojui, kuris ateis pas mane ir smulkiai atpasakos visų mano knygų turinius. Įrodys, kad jam dar trūksta ir nurodys – ko būtent… Tokiam gal net parašysiu.

– Ko palinkėtumėte Tauragės gyventojams?

– Kad nieko jiems netrūksta. Tauragės gyvenimu domiuosi ir žinau, kad tauragiškiai gyvena gerai. Dažnai girdžiu, kaip prie Jūros dainas apie laimę dainuoja pedagogai, pensininkai, bibliotekininkai ir jų vadybininkai. Dažnai sutinku jauną ir net pagyvenusį tauragiškį su nešiojamuoju kompiuteriu (0,5 gigabaito), kuriuo lengvai galima prisijungti ne tik prie kaimyno, bet ir prie kosmoso. Ne vienuose (net runkelio!) namuose rasi dar talpesnį, daugiau galimybių teikiantį modernų bambalį.

Tauragė labai išgražėjusi. Ką ir šnekėt… Vilniečiui, žvelgiančiam Tauragės pusėn, norisi vien gailiai kaukt: – Ū-ū-ū-ū-ū-ū-ū-ū-ū-ū-ū-ū-ū-ū-ū-ū-ū-ū-ū!..

Ir taip yra jau nuo geležinio vilko laikų.

Siūlome pokalbį, kuris buvo transliuotas Lietuvos radijo laidoje “Kultūros savaitė” 2003 m. balandžio 4 dieną. Su rašytoju Juozu Erlicku kalbėjosi leidyklos “Tyto alba” vyriausioji redaktorė Lolita Varanavičienė.

Lolita Varanavičienė: Prieš pradėdama kalbėti apie Juozo Erlicko jubiliejų, kuris buvo kovo mėnesį, ir jo naująją knygą “Aš moku augti”, noriu prisiminti senas recenzijas. Nėra nieko įdomiau, kaip vartyti senus tekstus ir skaityti tai, ką sakė kritikai apie seniau pasirodžiusias knygas. Juo labiau kad apie Juozą yra rašę asmenys, kurie apie kitas knygas nelabai rašo – Sigitas Parulskis, Markas Zingeris, Vytautas Rubavičius… Erlicko kritika iš tiesų yra rinktinė, nes ir pats Juozas jau irgi yra klasikas ir nepakartojamas.

Tai štai S. Parulskis, recenzuodamas “History of Lithuania”, sako (ir aš jam visiškai pritariu), kad “kalbant apie Erlicką visada norisi juokauti ir visuomet tai išeina kvailai. Erlickas – reiškinys, kurio centre stovi asmuo, privatizavęs ir monopolizavęs lietuvių juoką…” Tai, kad mūsų tas pokalbis irgi neišeitų nejuokingas, o kvailas, noriu pradėdama ir apsiginti, kad ne tik man taip atrodo. Rašytojas yra visiškai su niekuo nepalyginamas, labai svarbus ir nėra abejingų jo kūrybai. Vieni jį priima beatodairiškai, kiti jį taip pat atmeta. Bet tai yra reiškinys, kurio mūsų literatūrai iš tikrųjų galėtų pavydėti bet kuri kita literatūra.

Na, Juozas – nei daugiau, nei mažiau – dešimties knygų autorius. Naujasis eilėraščių rinkinys “Aš moku augti” yra dešimtoji knyga, išleista 50-mečio proga. 1997 metais rašytojas apdovanotas Nacionaline premija. Ir čia jau noriu klausti paties Juozo, kaip atsitiko, kad po 1997-ųjų, įteikus Nacionalinę premiją, rašytojas gerokai apsimelavo visai Lietuvai. Tada interviu tu, Juozai, buvai prisižadėjęs, kad knygų neberašysi, o šoksi baletą arba pageidausi, kad Petras Repšys sukurtų medalį, skulptūras ant Katedros stogo… Visa tai neįvyko, o praėjo jau šešeri metai. Tai kaip čia dabar yra – Lietuva laukia ir nesulaukia tavo pažadų ištesėjimo…

Juozas Erlickas: Aš baletą būčiau mielai šokęs jau seniai, bet manęs nepakvietė. Bet dabar, kai neseniai “Lietuvos ryte” dar sykį pakartojau, kad norėčiau šokti, man paskambino iš Operos ir baleto teatro ir gana piktokai pasakė: “Nedaryk mums gėdos, Juozai, gali ateiti bet kurią dieną ir šokti”. Tai manau, kad aš galbūt ir nueisiu, ir šoksiu. Gal ne su tais puantais, kaip jie ten būna apsiavę, nes tai yra jau praeitas dalykas: būtų kvaila, jeigu dabar imtų žmonės rašyt kaip koks Vištelis-Višteliauskas… Aš galbūt šoksiu su kaliošais, o gal ir visai nešoksiu, tik perbėgsiu per sceną iš kairės į dešinę. Žiūrėsim, kaip žiūrovui geriau.

L. V.: O kaip su skulptūrom, kurias pažadėjai užkelti ant Katedros?

J. E.: Tų skulptūrų aš nebuvau pažadėjęs pats lipdyt, aš tikėjaus, kad mane nulipdys ir pastatys tenai. Iš pradžių stovėsim keturiese, paskui po vieną nuims ir liksiu aš galų gale, kaip ir dera, vienas. Bet, na, ką aš žinau, taip neatsitiko kol kas.

L. V.: Juozai, o ar labai gražu būti klasiku? Visi jau sutaria, kad tu esi gyvas klasikas. Tai ką reiškia juo būti ir ar gražu?

J. E.: Kai mane vadina klasiku, aš neprieštarauju, nieko blogo tame nematau. Bet šiaip aš pats gerai nežinau, kas yra tie klasikai. Štai viena leidykla leidžia knygas, kurias vadina “XX amžiaus aukso fondu”. Aš iš pradžių irgi labai griebdavau tas knygas skaityti, maniau – oho! – čia jau tikrai klasika. Dabar jau beveik nebeskaitau, bet jeigu, tarkim, 10 perskaitytų knygų peržiūrėčiau, tai, manau, kad penkias aš padėčiau į “šūdo fondą”, tris – į “eilinių fondą”, na, ir kokią vieną ar dvi – gal būtų galima ir į tą vadinamąjį “aukso fondą” padėti. Apie savo kūrybą, manau, kad yra ten kūrinių, kuriuos galima būtų padėti į “aukso fondą”. Kad ir paskutinė knyga “Aš moku augti”. Jeigu jau visokie idiotiški eilėraščiai apie zuikį puikį, lapę snapę, meškiuką rudnosiuką ir panašius tipus yra laikomi vaikų literatūros klasika, tai ko jau čia man kuklintis?..

L. V.: O apskritai, tavo manymu, kodėl žmonės turėtų skaityti knygas, kai tiek daug yra visokių kitokių užsiėmimų?

J. E.: O kokie tie užsiėmimai?

L. V.: Na, žiūrėti televizorių, žaisti kompiuteriu, nardyti po internetą, vaikščioti gražiomis Vilniaus gatvėmis ir stebėti, kaip baigs išrausti Gedimino prospektą… Arba šiaip spoksoti į parskrendančius paukščius…

J. E.: Man tai atrodo, kad paskutinis dėmesio vertas išradimas buvo tikrai ne televizorius ir ne kompiuteris, o arklys, vežėčios ir knyga. Ir man labai gaila, kad dabar yra tiek daug žmonių, kurie skundžiasi, kad neturi laiko ne tik knygą skaityt, bet išvis jie neturi laiko. Jie turi daug reikalų, bet laiko neturi. Nežinau, kaip jie tą laiką įsivaizduoja. Jeigu laikas pinigai, tai vadinasi, tie žmonės yra dideli nusidėjėliai ir gal net Antikristo išperos. Nes laikas yra Dievo dovana ir jo nevalia grūsti į dvokiančias kišenes. O reikalai… Kokie čia gali būti reikalai, juk mes ir į šią žemę atėjom be reikalo.

L. V.: Juozai, o jeigu tave ištremtų į negyvenamą salą, kur leistų pasiimti vieną knygą, bet tai neturėtų būti tavo paties knyga… Tai kokią knygą tu vis dėlto pasiimtum?

J. E.: Yra daug knygų, kurios man patiko ir patinka. Tarp jų ir lietuvių autorių knygos. Bet kad tie autoriai neįsižeistų, aš geriau pasakysiu taip – aš pasiimčiau savo knygą.

L. V.: Tau jau 50 metų arba, kaip tu pageidavai sakyti, jau per 30. Taigi buvo pakankamai laiko išmokti pažinti žmones. Kaip juos skirstai? Gal turi kokį nors testą, kaip atskirti draugą nuo priešo?

J. E.: Mano draugai jau yra seniai susiformavę ir ten jų kaip nors atskyrinėti nereikia. O naujų ieškoti taip pat nėra jokio reikalo. Priešų įvardyti net negalėčiau, nors tikriausiai yra žmonių, priešiškai nusiteikusių… O šiaip kokius žmones, kuriuos matau, per TV, tarkim, politikus, tai aš juos iš snukio atskiriu – kuris kalba tiesą, kuris ne. Paprastai tai pasitvirtina po kurio laiko.

L. V.: Paskutinė tavo knyga tvirtina, kad moki augti. O ar nori augti ir ar dar ilgai žadi augti?

J. E.: Labai geras klausimas. Labai geras… Bet gaila, kad nėra tokio gero atsakymo. Aš gal ir norėčiau augti, bet įtariu, kad ne vien nuo manęs priklauso…

L. V.: Na, o ką gi tu dabar patartum žmonėms, norintiems ir turintiems apsispręsti dėl stojimo į Europos Sąjungą, dėl artėjančio referendumo? Apie tai esi kalbėjęs nuosekliai visoje savo kūryboje. Stojimas į NATO, stojimas į ES, arba, kaip tu vadini, ėjimas į Europą, – tai nenunykstanti tavo kūrybos tema. Tai ką šiandien galėtum pasakyti šiuo klausimu naujo, juolab kad situacija jau spiria kažką pasakyti. Į tavo burną žiūri tiesiog masės.

J. E.: Gaila, kad jos dabar manęs nemato. Bet aš galiu pasakyti. Stokite, broliai, stokite! Bet nebūtina stoti visiems kartu: mes juk ne kokia avinų banda. Aš, pavyzdžiui, pats įstojau dar 1999 metais kovo 8 dieną, 12 valandą vakaro. Ir nieko… Kodėl reikėtų stoti? Aš nežinau… Jeigu, tarkim, į tave, brangusis lietuvi, spjaus Lietuvos Respublikos pareigūnas, ar tu galėsi nubėgti pas Europą kaip pas motiną? Pulti Briuseliui kaip tėvui ant kaklo, išlieti širdį?.. Vargu. Bet vis tiek, aš manau, geriau įstot į Europos Sąjungą negu į karvašūdį. Aš pats esu tą išbandęs.

L. V.: Pasirodžius knygai “Aš moku augti”, internete tiesiog kitą dieną kilo smagi diskusija tarp skaitytojų. Susipliekė gerbėjai ir tie, kuriems Juozas Erlickas yra – na, nesąmones rašantis girtuoklis. Ir vienas jų taip suformulavo savo požiūrį: “Kas nori juoktis, tegu nusiperka rusiškų anekdotų kasetę ir vargo nematys…” Kaip vertini tokį požiūrį į savo kūrybą?

J. E.: Kai vienas tipas sykį šitaip pasakė Martynui Mažvydui, prisimenu, tas tik nusijuokė ir atsakė: “Imkit, broliai, ir skaitykit, ir tatai skaitydami permanykit…”

L. V.: Pastaruoju metu daug diskutuojama apie vyrų ir moterų literatūras, jų skirtumus. Ką apie tai manai? Ir koks tavo požiūris į moterį apskritai?

J. E.: Aš į moteris žiūriu labai gerai. Kitaip ir žiūrėt negaliu. Aš jau daugelį metų gyvenu vienas tarp trijų moterų ir kol kas dar esu gyvas.

L. V.: O kaip dėl moteriškos ir vyriškos literatūros?

J. E.: Čia aš jau tikrai negaliu pasakyt nieko naujo, nes manau, kad viskas priklauso tiktai nuo talento. Štai kad ir tam pačiam humore: prieš daugelį metų, na, tarybiniais laikais, buvo daug vyrų, rašančių humorą, bet iš tikrųjų dėmesio verta buvo tiktai viena Vytautė Žilinskaitė.

L. V.: O koks norėtum būti ir ar norėtum būti kitoks, jeigu galėtum pakeisti viską – amžių, lytį, tautybę, profesiją, piniginės storį, grožį, talentus… Ar rinktumeis kokį nors principinį pokytį, ar viskas gerai, kaip yra?

J. E.: Piniginė, aišku, galėtų pasikeisti į storąją pusę. Amžius… Norėčiau būti amžinai trisdešimties metų: tai labai geras yra tarpas… O visa kita gali likti kaip buvę.

L. V.: O kas buvo gero tam trisdešimtmety? Kodėl tau trisdešimt metų atrodo gerai, o tie likę dvidešimt metų, kurie tau atnešė išoriškai tiek daug visokių gerų dalykų, nelabai patinka? Per tą laikai juk tu tapai ir dainininku, dabar ir dailininku, laukiame skulptūrų, Operos teatras tau siūlo vaidmenis, tave visi pažįsta gatvėje, “Lietuvos rytas” tavo tekstus nuolat spausdina… O kodėl tu nenori to pripažinti? Kas gi buvo tada tokio labai jau ypač gero, kai buvai trisdešimties?

J. E.: Bėda ta, kad jaunesni vyrai kažkodėl moterims labiau patinka, nors turėtų būt atvirkščiai. Juk pagyvenęs žmogus, o juolab senelis, tikrai yra sukaupęs daug daugiau patirties. Jis viską moka, žino, po jo dvasinį pasaulį gali moterys klaidžioti kaip po kokį sendaikčių turgų. O juk po turgų moterims patinka vaikščiot. Bet, va, kažkodėl jos vis tiek labiau žiūri į jaunesnius…

L. V.: Juozai, noriu tau priminti tavo paties eilėraščio eilutę: “Man patinka žmonės laimingi”. O kas ta laimė? Kas tau yra laimė?

J. E.: Čia vėl labai geras klausimas. Aš manau, man apie tai dar reikėtų dešimt metų pagalvoti ir tada atsakyti, kai kita panašia proga susitiksime…

L. V.: Bet tada tu moterims visai nebepatiksi jau, dar būsi pasenęs labiau…

J. E.: Aš galbūt pasidarysiu šitą vadinamąją pla… pla… plastikinę operaciją, susidėsiu sau plastikinius šonkaulius, plastikinius dantis ir net nusipirksiu plastikinį talentą. Ir, va, tada aš būsiu – oho!

L. V.: Aišku. Na, o dabar sakyk, ką turėtų daryt lietuviai, t.y. mes visi, kad tu nebeturėtum nieko blogo ką apie juos rašyti?

J. E.: Aš manau, kad reikia vidury Lietuvos supilti tokį aukštą kalną. Ant to kalno turėtų būti pastatyti mūrai. Visi lietuviai turėtų sėsti ant žirgų ir joti pro tuos mūrus. Tas reiškinys yra jau tiek sykių apdainuotas, kad tada aš tikrai jau turėčiau užsičiaupti ir pats nei rašyti, nei dainuoti. Bet kažkodėl lietuviai vis pakeičia kursą ir, užuot sėdę ant žirgų, jie sėda viens kitam ant sprandų ir joja į tą vadinamąją Europą.

L. V.: Dabar, Juozai, turime radijo klausytojo klausimą. Klausia A. A. Jonynas iš Vilniaus. Kaip sveikatėlė?

J. E.: Ačiū, Antanai, už rūpinimąsi. Neseniai buvau pas psichiatrą. Sakė, kad inkstai ir kepenys gerai. Tulžies nėra, pats žinai, kad aš nesu tulžingas. Kasa nedidelė, ne kažin kiek uždirbam. Širdis, sakė, išsiplėtusi, bet ir man pačiam patinka plačios širdies žmonės. Tiesa, mane truputį nemaloniai nuteikia, kad, pasirodo, širdis yra kairėj pusėj… Bet, ai, ką čia… tiek to…

L. V.: Noriu priminti dar vieną seną recenziją, kuri pasirodė 2000 metais “Verslo žiniose”. To laikraščio korespondentas Ciprijanas Malinovskis, apsilankęs tavo garsiajame “History of Lithuania” knygos pristatyme, kuris buvo mokslinė konferencija ir vyko tada dar “Muzikiniame angare”, savo recenzijoje rašo: “Visas knygos tiražas apdorotas psichine energija. Nežinau, kas taip padarė, man pavyko nuskaityti tik įdėtą programą…” Tai kaip dabar paaiškintumei: juk 2000 metais dar Lietuvoje nebuvo nei Lolišvili, nei kitų svarbių šiandien asmenų, o tavo knygos jau buvo susijusios su psichine energija, apdorojimu ir visais kitais paslaptingais dalykais. Taip iš tikrųjų buvo? Ir kodėl šiandien tai jau tapo ne tik knygų pristatymo objektu, bet ir visos Lietuvos… na, sakyčiau, problema?

J. E.: Su savo knygomis tai aš pats taip padariau… Ir, beje, dabar gana dažnai išeinu į balkoną (aš gyvenu tryliktame aukšte), stoviu ir mąstau, o kas būtų, jeigu aš palaikyčiau rankas delnais žemyn viršum miesto. Minutę… Dvi minutes, o jeigu pusvalandį?… Gal visi žmonės pasidarytų riebūs, turtingi, išmintingi? O gal visi nugaruotų? Todėl aš nelaikau tų delnų viršum miesto, o kuo greičiau pasitraukiu iš balkono. Nes aš dar, tiesą sakant, ir pats nežinau, kokia galia slypi mano delnuose. Bet aš žinau, kokia slypi kumščiuose, todėl išeinu į gatvę su tautiečiais individualiai padirbėti.

L. V.: Na, ir pabaigoje dar norėčiau priminti keletą sakinių iš senos kritikos, iš pageltusių laikraščių. Visa tai buvo pasakyta apie Juozo kūrybą ir, kad ir kaip atrodytų paradoksalu, šiandien visa tai puikiausiai galioja.

Vytautas Rubavičius 1996 metais yra pasakęs taip: “Juozas Erlickas sugebėjo pagauti lietuviško mentaliteto esmę. Pagauti ir atvirai parodyti. Kas išryškėja ilgai žiūrint į lietuvį – prezidentą, ministrą, premjerą, bankininką, verslininką ar valkatą? Tai, kad jie visi neišaugę iš šimtasiūlės. Ją liudija ir psichologija, ir akys, ir aprangos detalės. Jos neįstengia pridengti jokie apsauginiai sluoksniai. Kilk, brangus Juozai, ten, kur dar lietuvio nepabuvota. Varyk išsijuosęs galingąją gėrio vagą, užstok mus savo plačiąja krūtine nuo blogio ir mentaliteto. Kišk savo skvarbiąją plunksną į visus valdančiųjų sluoksnius. O mes žiūrėsim į tave, brangus Juozai, ir tyrai, kaip vaikai, juoksimės…”

Ko norėtumei palinkėti savo skaitytojams ir kokios būtų tavo ateities temos? Tai klausimas pokalbio pabaigai.

J. E.: Palaukit, dabar aš verkiu, išgirdęs tuos žodžius… Gražius tokius… Jūs kažko klausėte?

L. V.:Ko palinkėtumei savo klausytojams, kokios naujos temos dar pasirodys tavo kūryboje?

J. E.: Tai ir yra pats baisiausias klausimas – “kokios temos pasirodys ar net ką jūs dabar rašote…”

L. V.: Na, šitaip aš neklausiau.

J. E.: Čia tas pats. Ir tada labai pasidaro kažkaip sunku, nežinai, ką atsakyt. Norisi paklaust žmogaus tokio kaip tu, Lolita. O ar jau esi perskaičiusi viską, ką aš parašiau?

L. V.: Taip.

J. E.: Taip? O kodėl tu manęs anąsyk klausei, kodėl mano kūryboje nėra kanibalizmo temos?

L. V.: Aš dabar to tavęs galiu paklausti. Kodėl tavo kūryboje nėra kanibalizmo temos? Ir ar jinai atsiras?

J. E.: Tu manęs klausi ir tai yra puikiausias įrodymas, kad tu neskaitai to, ką leidi. Nes jeigu skaitytum, galėtum atsiversti mano, t.y. jūsų išleistos “History…” 69 puslapį, kuriame yra kūrinys “Trečiadienis”. Ten prie stalo sėdi tėvas, motina bei sūnus ir valgo savo kaimyno Jokūbo koją. Ir kalbasi, kad skani kojelė, tikrai nebloga. Ko gero, su šita Jokūbas ir į Lietuvą rėmėsi, į Baltijos kelią žengė… Beje, pats Jokūbas taip pat valgo savo koją. O kai ten pasirodo policininkas, ir tą pavaišina. O kai policininkas ima reikšti kažkokias pretenzijas, Jokūbas jam atsako: aš, gerbiamasis, valgau savo koją, o jūs – svetimą. Juridiniu požiūriu tai visiškai skirtingi dalykai. Ir t.t. Taigi mano kūryboje kanibalizmo tema yra. Nežinau, kodėl jūs jos nepastebėjot.

L. V.: Na, ką gi. Visai baigiant dar norėčiau pacituoti vieną sakinį, šįkart iš Marko Zingerio 1997 metų įspūdžio, kai Juozas Erlickas viešėjo Kaune. “Septynių vienatvių” knygyne surengė savo prozos skaitymus ir dainavo. Ir štai rašytojas sako taip: “Skambėjo Juozo Erlicko dainos. Tai buvo balsas, politinių jėgų nenusavintas per jokius rinkimus”. Tai taip ir palinkėkime Juozui, kad taip būtų visada.

J. E.: Gerai.

„Kodėl kartais iškeičiu lengvą plunksnakotį į sunkesnį mikrofoną? Todėl, kad tai turi daug privalumų. Gali tavo snukis būti kaip žiurkės, pagal protą tinkamas darbuotis tik „pampersų“ fabrike, bet tik užlipk ant scenos – ir mergos „šniūrais“ eina. Dėl ko taip yra? Atsakyti galėtų tik jos…“ – dainininkų gyvenimo privalumus vardijo Erlickas.

Kūrėjas publikai atviravo apie greitą savo kopimą karjeros laiptais.

„Na, čia aš jau labai daug pasiekiau – per neilgą laiką iš smulkaus gatvės dainininko tapau operos solistu, ne taip seniai atlikau kunigaikščio partiją operoje „Meilė ir viltis Veronoje“… Nieks neplos turbūt?.. – nustebintus intonacija žiūrovus juokui pažadino vakaro šeimininkas. – Matote, ką reiškia būti solistu? Kaip greitai „sudurnėji”… Imi klausinėti „O kur jūsų rankos?“

Buvo nepamiršti ypatingi atlikėjo pranašumai prieš likusią scenos brolių minią.

„Šiaip solistai sako: „Man prieš dainuojant reikia prasidainuoti“. O man – nereikia. Nei aš prieš valgydamas prasivalgau, nei aš prieš šikdamas prasišiku…“

Todėl tylos minute kartu su sale Erlickas pagerbė savo pirmuosius vokalinio meistriškumo mokytojus.

„Prisimenu, buvau dar vaikas – išeinu, kieme gaidys gieda, už tvarto veršis baubia… Tada aš ir pamylėjau tas paprastas varguolių melodijas, iš jų mokiaus. Šiandien nė vieno jų nebėra, visi krito nuo peilio, nors laikai nebuvo tokie žiaurūs kaip dabar“, – liūdesio gaida skambėjo jo balse.

Įpusėjus koncertui, didysis klasikas paskelbė reklaminę pauzę, „kuri skirta tam, kad jūs per pertrauką nueitumėte ir įsigytumėte mano veikalų – dviejų rūšių knygų ir vienos rūšies kompaktinę plokštelę“.

„Tokių knygų kaip čia jūs negausite jokiame knygyne, nes jos pakrautos energijos. Kroviau pats. Šiąnakt. Atsivertę pamatysite, kad popierius – daug geresnis už tualetinį. Štai knyga „Aš moku augti“. Tai – mokslinė knyga. Ją skaitydamas aš pats vis augu ir jums patariu ją skaityti kasdien po vieną puslapį po valgio. Ši knyga gausiai iliustruota, visus piešinius piešiau aš. Žinovai sako, kad labai primena Leonardą da Vinčį, bet tik pirmuose darbuose, toliau aš jau visai savarankiškas“, – rinkodaros įgūdžius demonstravo žodžio ir minties virtuozas.

„O „Prisiminimai“ jau yra ne mokslinė, o grožinė knyga. Taip pat tai yra paskutinė tradicinė knyga, nes kitos jau bus skaitmeninės, – nesiliovė stebinti auditorijos Erlickas. – Šypsotis tą išgirdus tikrai nereikia, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, jūs tikrai jau niekada šito nesuprasite. O skirtumas yra labai didelis. Pavyzdžiui, šioje knygoje jūs skaitote tokią prašmatnią frazę „gal norėtumėte, madam, su manim išgerti litrą šampano?“, o skaitmeninėje knygoje ta pati frazė užrašyta „01 02 03”…

Apsimetinėjimų ir kaukių nemėgstantis kūrėjas be skrupulų įspėjo savo būsimuosius pirkėjus.

„Tiktai priėję prie knygos nesielkite taip „durnai”: varto, varto ir padeda į šalį. Juk gėrimų parduotuvėje taip nesielgiate – šmakšt į kišenę ir pro duris. O ką jau tokio pamatysite išgėręs tą butelį? Akyse bus tamsa. O užvertus paskutinį mano knygos puslapį prieš jūsų akis iškils šviesus mūsų amžininko snukis…“ – žadėjo J. Erlickas.

Vėliau šmaikštusis gyvenimo realijų publicistas, galbūt sušildytas gausių plojimų ir juoko garsų, nusprendė viešai atsiverti.

„Aš asmeniškai turiu labai slaptą ir didelę svajonę, bet ko čia slėpti – aš noriu būti gėjus. Įsivaizduoju, jei būčiau gėjus – visi vyrai man būtų gražūs. Tai reiškia, kad pasaulyje matyčiau daugiau grožio nei dabar, nes dabar būtent vyrai ir gadina visą vaizdą…“

Tikriausiai nenorėdamas susireikšminti ir kalbėti vien apie save, J. Erlickas su gausiai susirinkusiais gerbėjais pasidalijo savo įžvalgomis apie tautiečius.

„Dabar apie tai, ko mes visi norėtume: mes norėtume, kad mus nuolat ištiktų kas nors įdomaus. Atsimenu, kokie visi buvom linksmi, susijaudinę 2000-ųjų pabaigoje – visi laukėme pasaulio pabaigos. Dabar vėl surūgę veidai, vėl nebėr ko laukt… Čia dar buvo ištikusi didelė laimė, pavasarį laukėme, kad susirgsime paukščių gripu. Ir vėl laimė praėjo pro šalį… Kodėl nesusirgome? Aš manau todėl, kad mes – ne paukščiai. Čia toks mažos šalies gyventojo kompleksas, palyginti su tuo, kas aukščiau…“

Bandydamas užbėgti smalsuoliams ir įkyruoliams už akių, J. Erlickas paaiškino savo rimto veido priežastis.

„Kad jums nekiltų klausimų, dėl ko aš esu scenoje toks rimtas, susirūpinęs, be šypsenos veide… Todėl, kad mąstau, kaip čia padaryti, kad Europos Sąjungos šalys keistųsi teritorijomis kas penkeri metai. Labai neteisinga, kad kokiam nors italui ar ispanui nereikia nei žieminių batų, nei mokėti už šildymą – tai ko jiems nebūti linksmiems?.. Galėtų čia išeiti į sceną ir rodyti dantis… – kandumo neslėpė menininkas. – Beje, pastebėjau, kas ilgai šypsosi – trumpiau gyvena. Visokiose spindinčiose įstaigose jau su žiburiu neberasi vyresnio amžiaus žmonių, tai, reiškia, tie vargšeliai šypsojosi…“

Maestro beveik visą vakarą skatino greičiau numirti publiką būdamas savimi – vilkėdamas juodais nuskalbtais marškinėliais trumpomis rankovėmis, juodais nutrintais džinsais ir juodais batais. Tačiau vakarui nenoriai artėjant prie pabaigos, scenoje pasirodė visai kitoks Erlickas – balti marškiniai su atvartais, juodas švarkas. Kas neišsižiojo, tas bent instinktyviai ėmė ploti.

„Matote? Tai yra „baltų marškinėlių“ efektas“, – su vienu savo scenos triukų supažindino dainuojantis literatas.

O kitą triuką Erlickas parodė atlikdamas priešpaskutinę koncerto dainą. Atėmęs iš smuikininko du popieriaus lapus, prisėdo ant kėdės ir, užtraukęs dainą, iš viršaus paleido juos kristi žemyn.

„O čia – „krintančių lapų“ efektas“, – didžiuodamasis paskelbė Erlickas.

Apstulbusi publika taip pat didžiavosi, kad galėjo išvysti genialiuosius efektus, išgirsti melancholiškų ir kovingų dainų, o gal tiesiog praleisti vakarą su žmogumi, kuris visada sugeba nustebinti…

Kodėl savo naująją knygą pavadinote „Bajorų“? Ar pats esate kilęs ne iš valstiečių, o iš bajorų?

Esu kilęs iš kolūkiečių, o visi kolūkiečiai – bajorai. Buvo net mūsų šūkis: kur pailsėsi, jei ne į kolchozą dirbt išėjęs… Linksmo kolūkiečio gyvenimėlio nė nepalyginsi su dabarties ūkininko, lenkiančio nugarą nuo aušros ligi sutemų, vargais. Tai – ne bajorų stilius.

Gyvenate Vilniuje. Ar gerai jaučiatės tokiame greitai augančiame didmiestyje? O gal labiau norėtumėte gyventi kaime?

Jei kaime visur būtų šaligatviai, stūksotų dangoraižiai, šviestų barai ir „maximos“ – tada aš labai norėčiau kaime gyventi. Kol to nėra, tenka Vilniuje lindėti.

Kur jūsų giminės šaknys? Ar tarp Erlickų būta daugiau klasikų?

Kam tos šaknys? Kas be šaknų, tas toliau nueina. Aišku, teko girdėti, kaip vienas ar kitas tipelis giriasi: aš turiu šaknis! Bet kai prieini arčiau, tai pamatai: turi jis ne šaknis, o tik šikną ir nuolat gadina gyvenimą savo artimui.

Ar domitės kaimo gyvenimu? Koks Lietuvos kaimas, jūsų akimis, yra dabar?

Kaimo gyvenimu domiuosi ir žinau, kad kaimiečiai gyvena gerai. Dažnai girdžiu, kaip prie Nemuno, kaime, dainas apie laimę dainuoja ūkininkai ir jų vadybininkai…

Regiu, kaip visur sodžiuose dygsta nauji kultūros centrai, bibliotekos…

Dažnai sutinku jauną ir net pagyvenusį kaimietį su nešiojamu kompiuteriu (0,5 gigabaito), kuriuo lengvai galima prisijungti ne tik prie kaimyno, bet ir prie kosmoso.

Ne vienuose (net mažažemio!) namuose rasi dar talpesnį, daugiau galimybių teikiantį modernų bambalį. Taip pat kaimuose sparčiai daugėja kaimo erelių. O anuomet vien avinai ir vištos ten veisėsi.

Kaimas labai išgražėjęs. Ką ir šnekėt…

Kai tarėmės dėl interviu, jūs nuogąstavote, jog kaimo žmonės neskaito jūsų knygų, neklauso jūsų dainų. Ar manote, kad esate mielas tik miestiečiams?

Tikrai labai nerimauju dėl to, kad kaimo žmonės gal neturi galimybės mane paskaityti, paklausyti… Labai bijau, kad tik dėl to jiems kas bloga nenutiktų.

Miestiečiui tai vis kitaip – ir policija, ir poliklinika čia pat. O kur kaimiečiui smukti, jeigu jo žmona vidury nakties staiga pareiškia: noriu Erlicko, ir kvit! Iš širdies gerumo tas mano rūpestis.

Kokie kūriniai dabar guli ant jūsų stalo? Kokios kitos knygos galime tikėtis? Ar jos pavadinimas bus tradiciškai trumpas?

Seniai pastebėjau: daugelis skaitytojų domisi tik tuo, ką rašau, o tuo, ką jau esu parašęs, – nė kiek. Man atrodo, kad tai klaidingas požiūris. Todėl ateityje rašysiu tik tam skaitytojui, kuris ateis pas mane ir smulkiai atpasakos visų mano knygų turinius. Įrodys, kad jam dar trūksta, ir nurodys – ko būtent…

Esate ne tik rašytojas, bet ir dainininkas. Kodėl jūsų dainos tokios liūdnos?

Todėl, kad raštai yra iš galvos, o dainos – iš širdies.

Kaip vertinate politinę situaciją šalyje? Ką galvojate apie „trigalvio slibino“ kūrimą?

Situacija gera. O prisimenu, kiek andai visokių fobijų būta. Vieni gąsdino: gyvensim kaip švedai, kiti – kaip albanai…

Mes pasirinkom teisingą trečiojo brolio kryptį. Kai kas abejojo, bet štai už posūkio trigalvis slibinas pasirodė… Vadinasi, jau esam pasakų šaly, tuoj gyvensim kaip pasakoj. Ko daugiau reikia?

Kaip sustabdyti karą keliuose? Ar pats dalyvaujate šiame kare?

Karą keliuose galėtų sustabdyti tik antras frontas, invazija, sąjungininkų išsilaipinimas Palangoje. Metų pradžioje buvo žadama, kad tai įvyks po Velykų. Dabar – po Kalėdų… Girdėtos Vašingtono kalbelės…

Be abejo, tame kare dalyvauju ir aš, turiu majoro laipsnį, vadovauju vieno Vilniaus mikrorajono savanorių pulkui. Mes laimėjome daug mūšių kryžkelėj ties Fabijoniškėm ir visame ruože Vilnius–Panevėžys, nors turime tik apysenę japonišką ginkluotę: mazdas, hondas, subaru… Priešas gi kerta itin moderniais vokiškais opeliais ir bemvais. Bet viską lemia mūsiškių narsa ir pasiaukojimas.

Ar pajutote kainų augimą? Kaip manote, kodėl pabrango pienas, o degtinės kaina liko tokia pat?

Degtinę geriam iš reikalo, o pieną – iš pasileidimo. Todėl degtinė yra įtraukta į kompensuojamo maisto gavėjų sąrašus.

Koks Lietuvos politikas jums atrodo padoriausias? Ar pats nenorėtumėte tapti Seimo nariu? Manau, jus tikrai išrinktų…

Negaliu atsakyti, nes padorų nuo podurnio sunku atskirti. Į Seimą eisiu tada, kai nebepajėgsiu dirbti savo darbo. Visi taip elgiasi.

Ar mėgstate keliauti? Kokia užsienio šalis jums labiausiai patinka?

Kai buvau jaunas tarybinis žmogus, labai troškau nuvažiuoti į užsienį, nusipirkti džinsus, kramtomosios gumos ir specialų žurnalą vyrams su antitarybinėm moterų pozom. Nesuprantu, dėl ko dabar turėčiau ten keliauti.

Kaip švenčiate Kalėdas ir Naujuosius metus?

Nėr kada švęsti. Reikia dirbti. Juk jau gruodžio pradžioje pasigirsta šaukinys: įžiebk Kalėdų žvaigždę! Ir man tuoj rūpestis: ką padegt? Šiemet noriu itin gerai pasiruošti, nes nebegaliu pasikliauti kitais. Pernai Vilniuje vos kelios menkos bakūžės tesuliepsnojo.

O kiek yra prašmatnių objektų, kuriuos įžiebus žmonių širdyse šventiška nuotaika įsižiebtų! Naujųjų naktį visas valdžios įstaigas padegus – koks būtų gražus fa–ajerverkas…

Ar jus dar aplanko Kalėdų Senelis? Jei taip, ko iš jo tikitės šiemet?

Norėčiau, kad Kalėdų Senelis atneštų man bambalį.

- Taip, kitados ir aš buvau žemaitis. Bet išgirdęs, kad ne tik Lietuva, bet ir rimta, padori Žemaitija išėjo Europon, tautybę užkasiau po beržu, tą vietą pašventinau ir kas vakarą meldžiuos: sugrįšk, Tėvyne!

Žemaičiai užsispyrę. Tas man patinka. Mat jei neužsispirsi pats, po kurio laiko būtinai įspirs kitas. Bet ir baugu: žemaičiai taip užsispyrę maukia degtinę, kad išmaukia beveik tiek pat, kaip kokie lenkai ar lietuviai. Ir ne tik kadaginės. Vidutinis žemaitis paprastai būna visutinio girtumo laipsnio, o tokiam ne tik žygiuoti Europon, bet ir apskritai pajudėti iš vietos nevalia.

Pakaitalo pačiam kadagiui nežinau, bet nuo kadaginės gerai padeda guminė lazda (namų sąlygomis tinka ir samtis, lygintuvas, iš bėdos – nedidelis kompiuteris).

- Pakalbėkim apie selekciją….

- O kas tai yra?

- Žmonių gyvenime tai vadinama paleistuvavimu, augalų pasaulyje – selekcija. Kopūstas intymiau pabendravo su rope – štai ir nauja daržovė – kaliaropė. Ką su kuo dar būtų galima supiršti?

- Ką ten kažkokios kaliaropės! Visai kas kita – durnaropės, Kiek jų nūnai priviso! Durnarope, deja, tampa kiekvienas, ilgiau intymiai pabendravęs su valdžia (silpnesnio būdo lietuviui pakanka savaitės). < . . . >

O gražiausiai mūsų platumose kryžminasi pareigūnai ir pašlemėkai, o naujos veislės būna tikrai geros kokybės. Štai gatvės banditas intymiai pabendrauja su policininku ir tampa garbingu verslininku. Seimo narys – su “šeimos” nariu ir tampa, kuo tik širdis geidžia… Po piršlybų jie išteka į kanalizacijos vamzdį ir dvokia ten iki kadencijos pabaigos.