32 EILUTĖS MELANCHOLIJOS
gruodis 23, 2007 3:08 pm Todėl (1987)Kaip liūdna šiandien man ir kaip man ilgu,
Ir siela neplasnoja anei kiek,
Ir sapną – ne spalvotą sapną, pilką –
Aš sapnavau, o ir tas pats pabėgo…
Aš šokau vytis jį, nakčia pabudęs,
Tačiau tiktai iš sofos iškritau…
Šeši hektarai nekaltų žibučių
Pražydo tam sapne ne man, o Tau…
Per tvorą Tavo sodan įsibrovęs
Aš roviau žibutes su šaknimis,
Į turgų jas gabeno mano broliai,
Tačiau atjojai Tu su šunimis.
Pastatęs piestu asilą grūmojai,
Aš bėgau… Iš ausų man rūko dūmai,
Nukando Tavo šuo man kairę koją,
Bet Tu neskyrei man invalidumo…
Iškrito stabdžiai, pamečiau aš vairą,
Su mintimi sunkia kritau griovin –
Kada bus įsakyta: kairę! kairę! –
Kaip aš tada nueisiu ateitin?..
Aš liksiu čia, kur kiaulpienės ir svėrės
Praeis su transparantais pro mane.
Čia liks būtasis laikas, kaip kine,
Nuo avangardo atsilikę žvėrys…
Nevėkšla koks barsukas… Kurmis aklas…
Pora įsimylėjusių vėžių…
Sparnus atmušęs eglėn žvairas sakalas…
Ir sraigė su perlais ir bagažu…
Svajosiu apie būtąją dažninę
Mergaitę iš pavasario naktų,
Kol gruodžio mėnuo – griežtas panaktinis
Mus užrakins sidabriniu raktu…
Loading ...