Kaip kregždės man atrodė ji,
Kai nardė debesy -
Aukštyn, žemyn – melodija
Fa do mi la do si.

Skambėjo ne gitaroje -
Upelio vakare -
Padžiovė tartum skarą ją
Ant Sol la si do re.

Giedojo rytą sodai ją -
Do si la sol fa mi…
Išėjo ta melodija,
Tik – ne su manimi…

Takeliai balti tartum siūlai,
Iš motinos rankų išbėgę,
Vidurnaktį, žydint mėnuliui,
Pavargę prie durų užmiega.

Apkloti žolynais žaliais
Baltai – tartum rūkas – sapnuoja,
Kaip nešdavo – niekur – kadais
Basas mano vaikiškas kojas.

Aš perėjau Didelį Lauką
(Tolyn vis tolyn gyveni…),
Bet laukia manęs – vis dar laukia
Žaislai apdulkėję seni.

O dulkės vis krinta ir krinta,
Sunkios nelyg Niekados -
Aš stoviu šalia – o tarytum
Už Devintosios kalvos.

Per dulkes pūškuodamas skuba
Manęs pasitikt Traukinys,
Iš džiaugsmo lyg sporto žvaigždutė
Pašoka aukštai Sviedinys.

Džiaugsmingai suloja Šunelis,
Ropoja artyn Traktoriukas,
Ir suplaka tankiai širdelė
Žaislinio, pigaus Laikroduko.

Šuoliuoja Žirgelis medinis
Ir žvengia, ir kūliais vartos,
Riaumoja Meškiukas pliušinis,
O aš – pamiršau net jo vardą.

Jie kalbina, verkia ir juokias,
Ir ropščiasi man ant galvos…
Tik aš jau seniai nebemoku
Žaislų stebuklingos kalbos…

Bet avelės ima bliauti,
Laksto, sukasi ratu.
Negaliu aš jų pagauti -
Pabandyk gal tu.

Būrį tų juodų avelių
Jei mokėsi prijaukinti,
Suskambės miela dainelė -
Šilta bus net sniegui krintant.

Apie saulę, apie gėlę,
Apie katiną iš cirko…
Rasa kėlė pasagėlę,
Pasagėlė – žirgą…

Apie mamą ir tėvelį,
Tuos, kurie kalnely guli…
Apie tai, kaip du gaideliai
Baltus žirnius kūlė…

Jei dainelės klausos gėlės,
Jeigu ją drugeliai vaikos -
Tu avelių piemenėlis,
Strazdo mažas vaikas…

Na tai kas, kad be sparnelių! –
Kregždės vejas, vėjas kelia,
Ko neieškau – nerandu –
Su draugais skrendu.

Su paukšteliais, su drugeliais,
Su lapeliais, su pūkeliais -
Viršum melsvo upeliuko
Mūs ratelis linksmas sukas.

Pavydėjo man kregždutės,
Kad buvau toksai lengvutis,
Tartum tūkstantis balionų –
Virš laukų ir klonių.

Pasikinkęs ryto vėją,
Kur norėjau, ten ir skriejau,
Pririnkau, nelyg žibučių,
Saulėtų zuikučių.

Ir ant debesėlio raitas
Ten vaikiaus lėktuvą greitą
Ne dekoratyvinį -
Baisiai reaktyvinį…

Bet nors bėgau nuo kalnelio
Daug greičiau aš nei takelis,
Bėgo dar greičiau per lauką
Dienos žaliaplaukės.

Bėgo ir nubėgo vienos,
Nužydėjo pievoj pienėm,
Ir mane pamiršo vėjas,
Vėjas Odisėjas.

Ir tik kartais dar sapnuojas,
Kad padangėmis skrajoju…
Nubundu sunkus iš ryto,
Kaip devynios plytos.

Aš dainuosiu jums dainelę,
Kaip kačiuką vijos pelės.
Tas kačiukas strykt berželin –
Dairosi žaliom akelėm.

Dairos, akeles išplėtęs,
O berželis, tartum skėtis,
Nors ir pradeda lynoti, -
Galima ilgai tūnoti.

Bet pelytė, nepavijus
(Būt pavijus – tai prarijus!
O! Tai būtų buvus puota,
Ir dainelė sudainuota!..):

- Ei, čionai! – Sesutę šaukia,
Atkulniuoja ta per lauką –
Nešas geležies kirvelį
Ir olandišką sūrelį.

Bam! – kirvelį pagalanda,
Ham! – sūrelio atsikanda,
Iš pakalnės užsimoja –
Kirs berželiui koją.

Kniaukia katinas berželiui:
- Leiskis kuo greičiau į kelią
Pro Molėtus į Paberžę –
Ten tai gerbia beržus.

Beržas leidžiasi į Rytus –
Dvi pelytės šoka vytis,
Ant šakų strazdai dainuoja,
O kačiukas diriguoja:

- Ar jūs žinot tą dainelę,
Kaip kačiuką vijos pelės…
Tas kačiukas strykt berželin,
Tas berželis šmurkšt miškelin,
Tas miškelis… Ką miškelis? –
Skėsteli žaliom durelėm,
Spragteli mažom spynelėm –
Ir baigta dainelė…

- O kas gi ten plazda kaip akys? –
Dvi aksominės plaštakės,
Ir skamba gimtoji drugelių kalba:
- Vakarienei kopūstų sriuba!

Ir baisiai skani, ir baisiausiai tiršta –
Kas norite, prašom į puotą!
Malkos, pamilusios Krosnį karštai,
Pradėjo – kaip širdys – liepsnoti.

Kas skrenda, kas lysvėm žygiuoja,
Tas be kojų, o tas šimtakojis…
Labai vabalai, vabalienės
Pasiilgę skanios vakarienės.

Ir tyliai sutūpę kaip snaigės
Gurkšnoja iš tulpių taurelių nektarą…
Vidurnaktį surenka sraigės
Tuščią spalvotą tarą.

Bėga Kurmis po žeme kaip laikas,
Bėga kaip sapne paklydęs vaikas…
Kurmio pievoj ryto rasai žvilgant –
Tartum kiparisai – budi smilgos.

Kur jis bėga – to nežino niekas,
Gal tik senas, surūdijęs sliekas
Pasakytų, bet išlindęs į paviršių,
Kur jo galva, kur uodega – pamiršo…

- Mano broliai pasakose
Juodvarniais lakioja.
Visas Paukščių Takas – jų,
O aš čia, po kojomis.

Naktį tarakonų,
Dieną batų minamas, -
Atsiminkit, ponai:
Jūs – ne mano giminės!

Tarakonai krebžda,
Buriasi kampan…
- Pasakykit kregždėms –
Skauda širdį man!

Spinta spaudžia šoną,
Stalo kojos širdį… –
Kaip ji plaka, ponai –
Argi jūs negirdit?

Ak, kaip skauda galvą man,
Ir gėles raudonas, -
Ar gyvent taip galima
Pasakykit, ponai!

Juk įaudė spindinčią
Man svajonių juostą –
Sapnuose skraidinti
Vaikelius mažuosius.

Ir turiu aš viltį –
Spindulį pro langą –
Vienąsyk pakilti
Mėlynon padangėn.

Nepavytų ponios
Raganos ant šluotų,
Trečią brolį Joną
Iš bėdos vaduotume.

Debesin išmestume
Katiną Piratą,
Perskristume miestų mes
Nuostabių paradą:

Kabutes ir Tašką
Nieko Sau ir Gal,
Ir ledų Itališkų
Apeninų kalnus.

Tarp ledų balčiausių
Baltos meškos irias, -
Mes papusryčiautume
Stotyje „Plombyras“…

Dieną lempos gęsta,
Neužges tik viltys –
Sykį iš knygelės
Mes drauge pakilsim.

Ar matei tu dūmų šokį,
Vienus dūmus be ugnies?
Ar regėjai Dūmų žmogų,
Pakabintą ant vinies?

Tupi krosny Dūmų vaikas,
Pelenų anūkas –
Pirkite už tris kapeikas
Dūmų atviruką!

Ar jūs mėgstat dūmų spalvą?
Puokštę rožių be spalvos?
Ak, nuo dūmų skauda galvą? –
Reikia vaikščiot be galvos!

Ar ugnelę pamaitins kas,
Be galvos parėjęs?..
Rūko kaminas Kaminskas –
Gaudo dūmus vėjas.

Tempia, tempia, tartum gumą,
Kaip solistas – do re mi…
Viskas žemėj virsta dūmais –
Dūmai virsta dangumi.

Iš tvarto nudžiauki
Plieninę grandinę
Ir pačią didžiausiąją
Kiemsargę spyną.

Ant kojos grandinę
Tvirtai užkabink
Ir prie radiatoriaus
Prisirakink.

Pasuk raktą dusyk –
Kad būtų linksmiau.
Ir švystelk pro langą –
Toliau, kuo toliau.

Atmink tik: linksmiausia
Daryt visa tai,
Kai tėveliai išvykę
Savaitei kitai…