Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Jis panašus į durų raktą,
Į kirminą, į pilką pelę…
Jis išlenda bežvaigždę naktį
Iš urvo, iš tamsaus plyšelio.

Pro rakto įsliuogia skylutę,
Kaip dulkės, krinta jis iš niekur.
Jis šliaužioja po tavo butą
Be garso, tartum dirvoj sliekas.

Ak, – ne gyvenimas, ak, vargas! –
Paskendęs tamsoje, it pelkėj,
Jis velka tavo rankų darbus
Ir šilumą namų jis velka.

Jo artimieji – sūnūs Lapės,
Jo draugės – Sutemos vėlyvos…
Jo širdyje supiltas kapas –
Ten guli paukštis nebegyvas,

Kurs berže kitados čiulbėjo:
- Aš būsiu kapitonas, mama…
Bet baltos burės išplaukė su vėjais…
…Sapne tik kartais dar berželis šlama…

Patiko? Pasidalink su draugais!

•