Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Gyveno Mindaugas toksai, pablūdęs buvo jis visai -
Baisiausias iš visų baisių banditų.
Ką pamatys – tą nužudys, kai pasigaus – tai prievartaus
Būdais tam krašte dar nebandytais.

Bet nesiskundė nieks tada, nes buvo tai tokia mada,
O vienąsyk, kai tykojo jis krūmuos,
Kad ims žaibuoti naktį tą, lyg būtų sprogus kometa,
Net suliepsnojo girios irgi rūmai.

(Gal pasiklydus kometa, o gal ateivių raketa? -
Baisu baisu ten buvo naktį tą!)

Tad nieko keisto, kad nuo tų labai labai ryškių šviesų
Nušvito jam galva ir klykė jis:
„Banditas ir galvažudys esu – vajėzau, kaip baisu!
Paminklo tokiam niekas nestatys…”

Šešias dienas, šešias naktis styrojo krūmuos it baslys,
Sau barzdą rovės, rėkė: „Ką daryt?”
Pamokė Lizdeika žynys (gyveno medžio drevėj šis -
Neleido žmonės durniaus pro duris).

(Neleido durniaus pro duris – juk nežinai, ką padarys,
Net jeigu jis labai žymus žynys.)

Jam tarė Lizdeika: „Kvaily! Esi tu gerame kely,
Daryk ką daręs: ryk, žudyk ir sprink.
Apie tave girdėt toli, kitaip garsėt tu negali -
Tik Lietuva, ką grobęs, pavadink.

Kiek pasikeis pasaulis šis – Justinas „Mindaugą” rašys,
Atseit kad Lietuvą sukūrė jis.
Daug protingesnį parašys, ne tokį, koks esi ožys -
Ir patriotų tam krašte privis.

(Ta Lietuva tėvynė mūs – keliskart net Europoj bus,
Bet normalioj pozicijoj – prie ruso.)

O vienąsyk, kai Lietuva bus vėl laiminga ir laisva,
Kai visos bliedės čia vadinsis „mis”, -
Tau kraujas nuo nasrų nudžius, sėdėsi prie Neries gražus
Ir eis ten prie tavęs su gėlėmis”.

Tai taip kalbėjo Lizdeika… Atsakė Mindaugas: „Jėga!”
Džiaugsme išdūrė jam akis… O taip!
Išdūrė daug ką jis tada, bet – anei gėda, nei bėda,
Nes viską, viską dūrė jau kitaip.

(Jis dūrė moteris ir vyrus – buvo durt labai patyręs,
O dabar prie upės sėdi sau pastiręs.)

Patiko? Pasidalink su draugais!

•