Bet nesiskundė nieks tada, nes buvo tai tokia mada,
O vienąsyk, kai tykojo jis krūmuos,
Kad ims žaibuoti naktį tą, lyg būtų sprogus kometa,
Net suliepsnojo girios irgi rūmai.

(Gal pasiklydus kometa, o gal ateivių raketa? -
Baisu baisu ten buvo naktį tą!)

Tad nieko keisto, kad nuo tų labai labai ryškių šviesų
Nušvito jam galva ir klykė jis:
„Banditas ir galvažudys esu – vajėzau, kaip baisu!
Paminklo tokiam niekas nestatys…”

Šešias dienas, šešias naktis styrojo krūmuos it baslys,
Sau barzdą rovės, rėkė: „Ką daryt?”
Pamokė Lizdeika žynys (gyveno medžio drevėj šis -
Neleido žmonės durniaus pro duris).

(Neleido durniaus pro duris – juk nežinai, ką padarys,
Net jeigu jis labai žymus žynys.)

Jam tarė Lizdeika: „Kvaily! Esi tu gerame kely,
Daryk ką daręs: ryk, žudyk ir sprink.
Apie tave girdėt toli, kitaip garsėt tu negali -
Tik Lietuva, ką grobęs, pavadink.

Kiek pasikeis pasaulis šis – Justinas „Mindaugą” rašys,
Atseit kad Lietuvą sukūrė jis.
Daug protingesnį parašys, ne tokį, koks esi ožys -
Ir patriotų tam krašte privis.

(Ta Lietuva tėvynė mūs – keliskart net Europoj bus,
Bet normalioj pozicijoj – prie ruso.)

O vienąsyk, kai Lietuva bus vėl laiminga ir laisva,
Kai visos bliedės čia vadinsis „mis”, -
Tau kraujas nuo nasrų nudžius, sėdėsi prie Neries gražus
Ir eis ten prie tavęs su gėlėmis”.

Tai taip kalbėjo Lizdeika… Atsakė Mindaugas: „Jėga!”
Džiaugsme išdūrė jam akis… O taip!
Išdūrė daug ką jis tada, bet – anei gėda, nei bėda,
Nes viską, viską dūrė jau kitaip.

(Jis dūrė moteris ir vyrus – buvo durt labai patyręs,
O dabar prie upės sėdi sau pastiręs.)

Visi pabėgo troleibusai,
Monetos, moterys, teisybė…
Kaip man užmigti ir nubusti
Pas gero būdo aplinkybes?

Tenai tarytum atvirukas,
Karpytais mėlynais krašteliais,
Buvau kadais… Pakalnėj rūkas…
Ant kalno – boružių rateliai…

Tenai – toli – taljankai raudant
Skaičiau Jeseniną prie vartų.
Buvau tenai – sidabro raidės,
Buvau tenai – auksinis kardas.

Bet muzikantai jau kiti
Praskleidžia šiąnakt rūką tankų…
Man visko gaila praeity -
Ir nėr taljankos…

Išėjo į „Metropolį”
Visi kaip vienas.
Tu, motin, savo sopulį
Užgerki pienu. 

Bet tu papratusi liesai -
Vandens įsipili…
Parneš mėlynių pirmasai,
O antras – sifilį.

Parneš tretysis – pats riebiausias -
Riebių žodelių.
Tujen pernakt ketvirto lauksi -
Numegzk jam kelią.

Parneš ketvirtą keturiese
Kaip girių uosį.
Už ką?.. Net jeigu ne už tiesą -
Keliu užklosi…

Man patinka žmonės laimingi -
Ir aš toksai būsiu, mama,
Kada nors. Man prie veido tinka
Laimė ir šimtas gramų. 

O jei pralaimėsiu, – vis tiek
Žiūrėsiu, kaip moterys skraido…
Paskui… O paskui – nieko.
Tik vaikams – kiekvienam – po raidę…

Kur aš stovėjau ant Baltijos kelio -
Usnys keroja, varputys želia…
Kur aš mylėjau – ištryptos rūtos,
Anei Kęstučio, anei Birūtos… 

Dulkėsna puolęs šaukiaus Lietuvos -
Aš juk saujelė žemės tavos!..
Sakė man: voki. Nieks nepamokė,
Kaip atsiplėšti? Gabalą kokį?

Išnešta viskas. Kryžiai ir čirvai.
Kruvinos galvos. Kaladės ir kirviai.
Mano Tėvynėj, tėvą primynęs,
Staugia tik vilkas, labai geležinis…

Esu be specialybės ir be darbo,
Ir Lietuvos Respublikai aš – nulis.
Man, šneka žmonės, pasimaišo kartais -
Iškėlęs kirvį aš vaikaus mėnulį.

Kodėl? O ko jis šviečia, bet nešildo?
Kaip Konstitucija… Man gelia širdį -
Mane Tėvynė pametė po tiltu
Tais metais… Laisvės ašarom nugirdžius.

Dabar aš keikiuos ir geriu degtinę,
Tačiau ardau sveikatą, ne kultūrą.
Keliu stiklinę, bet ne už Tėvynę,
Ir ne už laisvę aš krentu prie durų.

Brangioji! Daug ko stinga man, turiu
Tik dirbtinius dantis ir hemorojų,
Bet įpročių žalingų neturiu:
Nors pasimaišo – nebalotiruojuos.

Priimsiu aklą, kurčią – ar girdi?
Aš pavargau nuo laisvės ir teisybės.
Takais dorybių žengt sunku – širdy
Įstatymas moralinis jau kliba.

Ateik. Nušluostyk ašaras. Sušildyk.
Išplėšk Tėvynę iš gerklės – man sopa!
Išplėšk iš rankų butelį… Tik viltį
Palik, kad neišveši
Į namus Europos…

Išeisiu į lauką – ir šitie laukai
Tokie dideli, bet ne mano draugai.
Kur bėga Šešupė, ten bėga lietuvis,
Bet spėja pavyti jį kumštis ar šūvis.

Kai giedros išaušta kalėdinės dienos,
Ten dreba nuo šalčio apleistas vargdienis, -
Vaikeli, širdy Lietuvos tupi senis,
Prisiuvęs Tėvyne prie savo kišenės.

Tai argi jam rūpi, kur bėga Šešupė? -
Gal susidorojimo bijo ir upės? -
Tėvynę palieka ir slepiasi jūroj…
Ir aš pasislėpčiau, bet pavogtos durys.

Kur liko skylė – skudurinė lėlė -
Maža prostitutė, ta vargo pelė…
Kažko taip baugu begalinio dangaus -
Tai Daukantas žiūri į būdą žmogaus.

Tai ašara, spindinti Dievo aky, -
Neklauski tik: Lietuva, ką tu veiki? -
Vaitoja Tėvynė nuo priešų žiaurių,
Pilna tarakonų ir Seimo narių.

Į mėlyną dangų dairausi išbalęs -
Apsaugok, Aukščiausis, tą mylimą šalį -
Antai deputatas auksinėm kanopom
Apžergęs Tėvynę išjoja Europon.

Tu ėsk ananasą, tu jerubę ryk,
Pataisęs sau formas, reformas daryk,
Sugriauk žemės ūkį, kelius išardyk -
Tik mažą pušelę, ją vieną palik.

Užmerksiu akis, užsikimšiu ausis -
Girdėti vis viena baisus girgždesys.
Tai sukas Tėvynė ant Laisvės ašies… -
Bet nieks neatims pakaruokliui pušies.

Tavo rankos ir  žodžio, ir, gal, taurės vyno raudono?

Mano balsas nuliūdęs klajoja po miesto gatves,

Bet atsako kažkas man šią naktį: tu už ryšio zonos.

Ir daugsykių tamsiau tamsoje tampa man, mano drauge.

Štai pakilęs aš atveriu langą ir įžiebiu dagtį.

Kas paleido iš zonos tave ir kodėl, kas ten laukia?

Ak, nejaugi aš zonoje vienas likau tokią naktį?

Svetimi senojoj mano teritorijoj

Man vietos nepaliks naujų laikų istorijoj.

Balius bus – jau renkas prašmatni galerija

Už durų stovi kokiame ten kur senoji  mano kavalerija.

Uždarytas aš zonoj. Ne mano žinioj laimės raktai

Ir ne mano žinioj piniginė, kryptis, argumentai.

Mano laikrodis plaka ir plaka į svetimą taktą,

Artimieji už durų tokie tolimi tartum mentai.

Kur esi mano drauge? Rėkiu aš į tuščią ragelį,

Bet už zonos ribų metaliniams sargams nusišvilpt,

Tik mėnulis tas pats ant kiekvieno mūs žemėje kelio.

Pastovėkim ant spindulio žalio kartu kaip ant tilto.

Man svetima Europa, Azija, Eurazija

Svetimų minčių galvoj bjauri invazija.

Jau maniau, nupieštas aš senos Tėvynės drobėje,

O nevažiuoja stogas man ir aš ant stogo, svetimi pagrobė ją.

Gali būti už zonos ribų puikūs miestai ir uostai.

Kyla akcijos, žydi akacijos, plečiasi ribos.

Ten laimingas esi, stiuardesė, visi veidus glosto

Laimės sklidinos taurės tarytum romanai kūrybos.

Ten pakyla cunamiai, o čia net spaudimas nukrinta.

Kitos tiesos, kiti vandenynai, vonioj tik Ramusis.

Man nereik daug tiesos šitą naktį, bet reiktų bent šimto,

Nes vaidenos sapne: visos moterys jau nebe mūsų.

Svetimi visas užėmę žemės linijas

Kalba man kažką, lyg būtų jie iš Kinijos

Aš girdžiu, suprasti negaliu ,lyg būčiau ministerijoj,

Nuo tų naujų veidų, tų holdingų baltų man jau isterija!

Kaip šį rytą šiltas vėjas pūtė,
Kad labai gera geru man būti.
Sakė šilko kelią tau pasiūti
Iš pažadų, iš praeities.

Rytoj, rytoj aš būsiu šilkas ir visas šilko kelias,
Rytoj pareisiu kreivu keliu į tavo apsnigtą širdelę.
Mano meile, narsiai atakuosiu tavo trojas,
Jei parpulsiu – pulsiu tau po kojom.

Bet šiandiena aš dar būsiu blogas,
Būsiu blogas, būsiu blogas.
Būsiu kaip Gogenas, kaip Vangogas
Bus perpus daugiau juodos spalvos

Jei praeisiu aš kaip uraganas
Tu atleisi, meile mano,
Jeigu aš pakilsiu kaip taifūnas
Taip nebūna, tu galvok.

Rytoj, rytoj tu būsi visos visos mano stotys.
Rytoj, rytoj sustosiu net jei neįmanoma sustoti
Mano meile, tau aš dovanosiu savo širdį
Patikėk, padėk į šalį kirvį.

Šiandien tu mane mylėk ir juodą,
Šiandien tu mane mylėk ir juodą
Kartais daug baltų už juodą duoda.
Juodos šiltos snaigės tau širdy ištirps.

Ir tada bus amžinas gegužis
Džiaugsis visos žemės rūšys
Baigsis nenaudingas mūsų mūšis
Tiktai laiptai, lovos, laikrodžiai pagirs.

Rytoj, rytoj aš būsiu šilkas ir visas šilko kelias,
Rytoj pareisiu kreivu keliu į tavo apsnigtą širdelę.
Mano meile, viena tu būsi visos mano stotys
Sustosiu net kai neįmanoma sustoti.

Ak tu mylimiausioji, mano patele,
Kada pavirtai tu į pilką varnelę?
Pili tu kažką nešvankaus burba puodas,
Ir vakaras pilkas pavirsta į juodą.

Mano miela, ką prie lango darai?
Tikrai neišskrisk bus ir varna gerai
Nutūpk ant peties ir ką nors pakarksėk,
Puodeliai užvirę – išbėgs ir parbėgs.

Juk mano kregždutė kadais tu buvai
Ir man gabalėlį dangaus atkirpai
Atšipo žirklutės, neverk, ar girdi?
Dangaus gabalėlis tas – mano širdy.