Grįžęs namo, rūbų spintoj randu kažkokį poną…
Tyliai užveriu duris ir ilgai stoviu kitoj pusėj. Širdin smelkiasi tylus džiaugsmas.
Kitur taigi blakės, tarakonai įsimeta…
Vadinas, čia geri namai.

Jaukinimas

Kitąsyk grįžtu namo, atidarau spintos duris – pono nėr… Tampa liūdna.
Gal kitur jam geriau? Bet gal išėjo tik maisto pasiieškot? Padedu spintoj duonos ir lašinių, pastatau degtinės butelį. Gal sugrįš…

Moksliniai tyrimai

Apžiūrėjęs spintą, neradau durų į lauką. Todėl man mįslė, kaip ten atsiranda žmonės.

Bet ar man tokias mįsles spręst? Spintų pasaulis… Pėdkelnių pasaulis… Tai vadinamieji paraleliniai pasauliai. Ten kitokie dėsniai.
Todėl kitąsyk jau nebesistebiu spintoj radęs poną su žmonos pėdkelnėm rankoj.

Švelnumas

Vėl grįžtu iš kelionės… Ilgai stoviu miegamojo tarpdury, žiūrėdamas, kaip jie kruta po antklode. Norisi kilstelt ir pasižiūrėt, kas ten vyksta. Bet nedrįstu.
Žmona – mano. Bet vyras tai – svetimas! Nežinia, ką pagalvos.
Panašu, lyg būtų kokią brangenybę radę ir negalėtų pasidalint. Tik kad nieko tokio pas mus nėr…
Atsargiai įlipu į spintą ir užsidarau. Jei norės, vėliau patys papasakos.

Viršenybė

Atrodo, jau švinta. Pabeldžiu iš vidaus.
- Kas ten? – niurna ponas. Maniškė numoja ranka.
- Kas ten bus spintoj…
Ponas ropščiasi iš lovos, žiovaudamas dūlina į tualetą. Aš išlipu iš spintos ir, demonstratyviai pakėlęs užpakalinę koją, lieju ant fikuso.
Tepajunta, kas čia šeimininkas.

Neatidumas

Parsigabenau erdvesnę spintą. Pastačiau ten staliuką ir kėdę, čiužinį padėjau…
Bet kai kitądien grįžtu namo, ponas vėl mano lovoj! Maniškė jį visai išlepino.
Tyčia atsigulu šalia. Nejauku tylėt, bet ir kalbėt nežinia apie ką. Nei aš tą poną pažįstu. Keliskart matytas…
Palinkiu labos nakties ir bandau užmigt. O anie dūsauja, lovą girgždina… Matyt, irgi nesimiega.
- Kaip sekasi? – bandau megzt pokalbį. Jokio dėmesio. Gal prancūziškai kreiptis?
Bet ko man taip stengtis? Ar aš privalau juos linksmint? Vis tiek nesmagu.

Procedūros

Rytą išvedu poną pasivaikščiot. Jis pribėga prie kiosko, dėbteli į ten išrikiuotus alaus butelius, įmanė…
Apsimetu nesupratęs ir nuperku jam laikraštį.
Jis dūlina į krūmus ir grįžta be laikraščio.
Vedžioju aplinkui namą, rodau želdinius: pats sodinau!
Jis nudumia į šalį ir užkabinėja svetimas moteris.
- Maniškei tai nepatiktų! – įspėju. Anas tik suurzgia.
Laukinis. Bus dar su juo vargo.

Susitaikymas

Grįžęs namo, nerandu pono nei spintoj, nei lovoj. Neramu. Skambinu į policiją.
Kas anas toks? Augintinis… Sugyventinis… Bene aš žinau!
Staiga žiū – iš po lovos kojos kyšo! Kas per manieros… Manding, prastos veislės, o gal net be kilmės dokumentų.
Bet negi išmesi į gatvę? Jau pripratau. Ir kur garantija, kad kitas bus geresnis?
Nepasitikiu vyrais. Visados maniau, kad juos netinka namie laikyt.

Dresavimai

Šeštadienį mokomės.
- Į vietą! – rikteliu.
Ponas lipa į spintą. Aš pripilu taurelę.
- Tarnauk!
Jis sukasi ratu, lenda po lova… Taurelė tuščia. Ir vis dėlto vakare jau moka iš parduotuvės butelį pamest. Tiesa, nugertą.
Bet ko norėt! Ne jauniklis. Tokio jau kažin ko nebeišmokysi.

Patirtys

Sėdžiu spintoj. Girdžiu rėkiant – tai žmona auklėja poną diržiuku. Turbūt vėl girtas! O gal bėgiojo kur… Man ir šiurpas, ir malonumas.

Gerumas

Beldžiuos į kažkokias duris. Atidaro ponia. Šmurkšteliu vidun ir įlendu į spintą.
Grįš ponios vyras, atidarys spintos duris, o viduj – aš.
Smulkmena. Bet smagu!

Išeinu įkelia… Pavasarį man visados kyla nerimas, o noras dirbti – ne. Valgau šešiskart per dieną.
Žinau, yra žmonių, kurie neturi laiko pavalgyt. Ką tie žmonės dirba? Ir kam tada išvis dirbt?
Tai labai nelaimingi žmonės. Suklupęs kryžkelėj pasimeldžiu už jų sielas.
O yra tokių, kurie atsilieka nuo laiko. Aišku, jie tai daro specialiai, idant, likę praeity, galėtų ją pataisyt, nes nuo praeities priklauso, kokia bus ateitis. Tai geri žmonės.
Bet yra tipų, kurie pralenkia laiką ir, nukeliavę ateitin, ten tiek pridirba… O mes, pasiekę tą laiko juostą, naiviai skėsčiojam rankom: „Kodėl viskas taip?”
Atlikęs kelyje apklausą nustatau, kad dauguma žmonių išvis neturi laiko. Ir kuo žmogus turtingesnis, tuo daugiau jam trūksta.
Bet jei laikas – pinigai, kaip galima tuo pat metu tą patį ir turėt, ir – ne? 
Kai laiką pasuko valandą į priekį, pinigų sumažėjo. Turėjau dvidešimt keturis litus, liko litu mažiau. Bet niekas be pėdsako nedingsta. Tie pinigėliai kažkam kliuvo.
Parašiau pareiškimą ir pareikalavau kompensacijos. Atrašė, kad grąžinsią rudenį. Aišku, išsuktus, išplautus, išgręžtus ir niekam tikusius. Žinomi valdininkų žaidimai.
Jei būčiau tokio tipo žmona, tai klausčiau:
-Jūs valstybininkas, o mano vyre?
- Taip, – atsakytų. – Valstybininkas.
Aš – paukšt! – samčiu į kaktą.
Bet jei būčiau moteris, tai nė negyvenčiau su valstybininku. Su jokiu vyru aš negyvenčiau. Aš gyvenčiau su moterim.
Su vyru gali gyventi tik šuo.

2

Kelyje lūkuriuoja policininkas, todėl sulėtinu greitį ir patikrinu savo būklę. Batai žieminiai. Ar su tokiais balandžio mėnesį dar galima vaikštinėt?
Gerai, kad nors kelnės pripūstos…
Kairėj rankoj veidrodėlis, dešinėj – žiebtuvėlis. Viskas lyg ir tvarka… Bet gal aš girtas? Kaip tą galėčiau žinot? Juk kuo daugiau išgeriu, tuo blaivesnis sau atrodau.
Bet jei apsigręšiu ir eisiu atgal, kils įtarimas…
Svaigstu nuo policininko artumo. Vos tik mane sustabdo, negaliu susivaldyt ir duodu jam.
Pareigūno lazdelė nuknemba ir aš toliau keliauju.

3

Pastebėjau, kad greitkely mes prasilenktam su kitais dar didesniu greičiu nei gatvėj, todėl jaučiamės dar svetimesni kits kitam. Ir kuo automobilio greitis artimesnis šviesos greičiui, tuo vairuotojas jaučiasi vienišesnis.
Važiuojantys priešingom kryptim, aišku, yra visai skirtingi žmonės, tad be reikalo mes bandom su jais užmegzt kontaktą, perjungdami šviesas iš tolimųjų į artimąsias. Šie tipai mums niekad nebus artimi.
Važiuojančius viena kryptimi vienija panašios pažiūros. Šit vairuoju kelio viduriu, iš paskos atlekiantis automobilis žybsi šviesom, ieško kontakto. Žaismingai pasukalioju vairą, kad pasikraipytų maniškės užpakalis. Tegu anas žino, kad yra man patrauklus.
Jis aplenkia ir tūpteli po pat maniškės nosim, lyg ketindamas kiaušinį padėt. Vadinas, netradicinės orientacijos.
Tradicinės – orientuojasi į policininką, nors partnerius kely reikėtų rinktis atsargiau. Žiemą žalias policininkas puošia pakelę. Bet vasarą jis nereikalingas.

4

Jei nebūtų policijos, tai nebūtų ir nusikaltimų. Policininkas yra nusikaltimo sukėlėjas, o nusikaltėlis – vykdytojas. Į nukentėjusius nekreipiam dėmesio, nūnai jau įrodyta: jie patys kalti. Auka išprovokuoja nusikaltėlį savo elgesiu, pritraukia jį savo mintim. Bet jei nebūtų policininko, nusikaltėlis nenusikalstų, mat nebūtų prieš ką vaidint, nebūtų žaidybinio elemento: pagaus – nepagaus. Kas tau gera valia rinksis nusikaltėlio kelią! Kiekvienas nori eiti į butą, kur jo laukia žmona ir vaikučiai, o ne į svetimą, kur niekas nelaukia, kur įėjęs neatsidrėbsi ant fotelio priešais televizorių, nesgi dirbti reik…
Šiaip jau būti pareigūnu – smagu. Kai dirbau šiukšlių mašinos vairuotoju, visoms moterims sakydavau: „Priklausau specialiosioms tarnyboms. Prašom eiti su manim.”
Daug jų tada patikrinau.
Kita vertus, pareigūno gyvenimas ne rožėm klotas. Jeigu jam, tarsi iš nieko, išdygsta dvaras – tuoj triukšmas. Lyg žmonės nežinotų, kad mūsų platumose visa, kas gražiausia, atsiranda iš nieko, atgal į nieką nebeatvirsta, tad reikėtų tik džiaugtis, kad nieko Lietuvoj vis mažėja.
Nebent esame tiek iškrypę, kad norime dalį nieko išsaugoti ateities kartoms.

Ir nė sykio nepūtėt? Netraukė nauja išbandyt?

Užtat niekas ir nesikeičia jūsų gyvenime.

Šampaną geria tik narsūs.

Eikite ir rinkite. Pasirinkimo neturite.

Ir džiaukitės, kad vaikai į grožį linkę.

Laukiu, kas bus.

Ir nieko nebūna!

Ir viešniai nemiela, ir man nejauku.

Juk dabar net sukaitę lakstom. O bendraujam – šalčiau nei ledynmety.

- Jūsų dokumentai!

Kad mentai – aišku. Tik kodėl – mano? Ir ką reiškia tas „doku“?

Bet kas man rūp! Atsakau jų stiliumi:

- Doku-doku! Kliuku-kliuku!

Pabaigiu butelį ir nulekiu pirmyn, kur spalvoti fejerverkai.

Susimąstęs užsiverčiu dar vieną… Jei kaimuose nebūtų vištų, tai ir kaimo ereliai ten neskraidytų.

Kaip tokius padarus pažabot – neišmanau.

Todėl ir gyvenu su moterim.